Geriau būtų išgyvenusi ji, o ne tu, – vis kartoja man mama, lygindama mane su vyresniąja seserimi

Praėjo daugiau nei dvidešimt metų nuo tada, kai netekau savo sesers, tačiau mama iki šiol nesugeba susitaikyti su šia netektimi. Ji vis atveria mano seną žaizdą, nuolat kartodama, kad per tą baisią avariją geriau būtų išgyvenusi ne aš, o mano vyresnioji sesuo. Anot mamos, ji buvo ir protingesnė, ir talentingesnė, ir apskritai visais atžvilgiais geresnė.

Kai man buvo šešeri, o seseriai Linai devyneri, mūsų šeima pateko į avariją – kito automobilio vairuotojas pilnu greičiu įsirėžė į mūsų mašiną sankryžoje. Smūgis kliuvo būtent iš tos pusės, kur sėdėjo sesuo, o priekyje, keleivio vietoje, sėdėjo mama.

Ji taip pat smarkiai nukentėjo, bet išgyveno, o Linai išgelbėti nepavyko. Aš ir tėtis stebuklingai likome beveik nepažeisti – tik keli įbrėžimai ir mėlynės, net be lūžių.

Mama sveiko beveik metus. Per tą laiką aš gyvenau pas močiutę, nes tėtis beveik visą laiką gėrė. Jis kaltino save dėl tos avarijos, nors kaltas buvo kitos mašinos vairuotojas. Tačiau mama taip pat kaltino tėtį – esą jis nepastebėjo, nesureagavo.

Galų gale tėvai išsiskyrė. Tėtis vis labiau klimpo į alkoholį, o mama užsisklendė savyje. Ji labai sunkiai išgyveno dukters netektį. Mūsų kambaryje su Lina jos pusė liko tokia, kokia buvo tą dieną. Mama draudė man ką nors liesti, o kai kartą jos nepaklausiau, ji mane primušė diržu iki mėlynių.

Tada pirmą kartą išgirdau frazę, kuri mane persekioja iki šiol: „Geriau būtų išgyvenusi ji, o ne tu.“ Nuo to laiko girdžiu ją labai dažnai. Atrodo, kad mama net kaltina mane dėl to, tarsi tai buvo ne atsitiktinumas, o mano sprendimas.

– Tu tik nesupyksi ant mamos, ji atsiguls, – ramino mane močiutė, slėpdama ašaras. – Tu užaugsi, tada suprasi, ką ji dabar išgyvena. Stenkis jos per daug nepykdyti, ji jau tiek daug kančių patyrė.

Labai stengiausi padaryti viską, kad mama vėl pradėtų šypsotis, bet viskas buvo veltui. Nei mano geri pažymiai, nei laimėjimai konkursuose, nei mokytojų pagyros jos nesujaudino. Ji į visa tai žiūrėjo abejingai. O aš toliau stengiausi. Įsikalbėjau sau, kad jei labai stipriai stengsiuosi, mama atkreips į mane dėmesį ir pagaliau nustos nuolat galvoti apie Liną. Turėjau tapti geresnė už ją.

Kvaila, bet pradėjau varžytis su Lina, kurią mama beveik dievino. Norėjau, kad ji mane apkabintų taip, kaip apkabindavo Linos pagalvę, kad žiūrėtų į mane su tokia pat šiluma, su kokia žiūrėjo į jos nuotraukas, kad ateitų į mano pasirodymus taip dažnai, kaip lankė kapines.

Mūsų šeimai tada reikėjo specialistų pagalbos, bet laikai buvo kitokie – apie psichologų pagalbą niekas net nekalbėjo, o psichiatras mamai nustatė diagnozę „sveika“. O dabar jau kažką keisti per vėlu, ir mama nenori. Jai įprasta gyventi pasaulyje, kurį per tą laiką susikūrė. Galbūt tai jau psichiatrijos sritis, bet ji nenori nieko tikrinti. Jai taip patogu.

Praėjus daugybei metų, mama taip ir nepanaikino Linos daiktų iš jos kambario – viskas liko kaip muziejuje. Bet kokias pastangas ką nors ten pakeisti ji pasitikdavo tokia agresija, kad atrodė, jog pasiruošusi už tai pulti su kumščiais. Todėl pastaruosius dešimt metų apie tai niekas net nebekalba.

Į mano pasiekimus mama nereagavo, o visas nesėkmes lydėjo žeidžianti frazė „Geriau būtų išgyvenusi ji, o ne tu.“ Iš pradžių stengiausi pranokti seserį vien iš užsispyrimo, paskui tai tapo įpročiu. Man tapo svarbu būti geresnei už kitus ir prieš kitus žmones. Taip, tai padėjo pasiekti tam tikrų sėkmių, bet viduje liko tuštuma, kuri sugėrė visas emocijas ir nepaleido.

Man dabar beveik trisdešimt. Neturėjau rimtų santykių, neturiu artimų draugių, nes nemoku draugauti – tik stengtis kažką pranokti. Ši savybė padeda karjeroje, bet trukdo realiame gyvenime. Mano paskutinis vaikinas pasakė, kad man reikėtų patikrinti savo galvą.

Šie žodžiai paskatino mane kreiptis į psichologą, nors netikėjau, kad man tai padės. Pirmi du specialistai tikrai nepadėjo, bet trečiasis galėjo. Dveji terapijos metai leido man atleisti seseriai, kuri nebuvo kalta dėl to, kas vyko mano gyvenime. Net nežinojau, kad taip ant jos pykstu.

Be to, man buvo patarta nustoti bendrauti su mama, bent jau tol, kol išspręsiu šį skausmingą klausimą savyje. Vakar buvau pas ją, atvežiau maisto, o paskui kažkodėl papasakojau apie savo sėkmes su psichologu. Norėjau su kuo nors pasidalinti. Susidūriau su lediniu žvilgsniu.
– Geriau tada būtų išgyvenusi Lina, ji neturėjo problemų su galva.

Pas ją daugiau nebevažiuosiu. Psichologas buvo teisus. Aš tiek metų bandžiau gelbėti mamą, o dabar turiu gelbėti save.