„GIMDYSI IR TAPSIU NIEKAM NEREIKALINGA“ – MAMA ELGIASI KAIP PAVYDUS VAIKAS BŪSIMO ANŪKO ATŽVILGIU

Kai ruošiausi tuoktis, mama surengė tikrą spektaklį. Ji aiškino, kad dabar mano gyvenime svarbiausias bus vyras, o ji liks užmiršta ir niekam nereikalinga. Ji net siūlė, kad gyventume su ja, jei jau taip „nėra kantrybės“ ištekėti. Tada tvirtai pasakiau „ne“. Žinoma, mano vyras irgi buvo griežtai prieš. O dabar mes turime antrą seriją, ir ji dar keistesnė.

Mano mamai beveik 70 metų. Ji vėlai ištekėjo, mane pagimdė būdama 39-erių ir visą gyvenimą mane globojo. Net būdama 20-ies jaučiausi kaip paauglė, kurią griežtai kontroliuoja. „Kur išėjai? Kodėl taip apsirengusi? Kodėl grįžai pusvalandžiu vėliau?“ – tokie klausimai visada skambėjo pakeltu tonu.

Kai dar gyveno tėtis, viskas kažkaip dar buvo pakenčiama. Tėtis mokėjo ją nuraminti, o jai pačiai nebuvo taip liūdna ir vieniša. Tačiau po tėčio mirties, kuri įvyko prieš metus iki mano vestuvių, mama labai pasikeitė. Negalėdavau paskambinti jai šiek tiek vėliau nei įprastai – ji tuoj pat supykdavo. Jei su vyru važiuodavome pas jo tėvus, mama iškart tapdavo „skriaudžiama kankine“. Priekaištai tapo nuolatiniai: „Aš senutė, man reikia pagalbos, o tu man nerodai dėmesio!“

Su anyta ir uošviu mama nesutarė. Jie daug jaunesni: anyta gimdė būdama 19-os, o uošvis tapo tėvu būdamas 21-erių. Dabar jiems šiek tiek daugiau nei 50, jie aktyvūs ir linksmi žmonės. 20 metų skirtumas ir skirtingas požiūris į gyvenimą, žinoma, daro savo. Jie daugybę kartų kvietė mamą į svečius, siūlė kartu nuvažiuoti į sodybą, bet viskas veltui. Atsakymas visada buvo toks pats:

„O ką aš ten veiksiu? Jūsų juokų nesuprantu, su žento tėvais neturiu bendrų temų. Geriau atvažiuokite pas mane, pasėdėsime, arbatos išgersime, filmą pažiūrėsime. Bet tik be uošvių – jie triukšmingi.“

Mes su vyru stengiamės dėmesį dalinti po lygiai, tačiau, atrodo, vis tiek nepakanka. Mano vyro tėvai dirba ir sėkmingai uždirba, o mano mama jau seniai pensininkė, todėl finansiškai padedame tik jai.

Bet ir tai sukelia nepasitenkinimą. Mes turime būsto paskolą, savo poreikių ir dar išlaidų dėl būsimo vaiko, tačiau visada stengiausi jai skirti pinigų vaistams, komunaliniams mokesčiams, akiniams ar sezoniniams drabužiams. Ir kiekvieną kartą, kai važiuojame į svečius, vežame maisto produktų, mėgstamų saldumynų ir geros arbatos. Bet, pasirodo, to per mažai.

Kai sužinojau, kad laukiuosi, surengiau šventę, kad praneščiau tėvams, jog jie taps seneliais. Vyro tėvai buvo sužavėti, o mano mama sugadino visą nuotaiką.

„Ir kas čia per šventė? Kuo man džiaugtis? Jūs dabar mane visai pamiršite. Aš tokio amžiaus tave pagimdžiau, rizikuodama gyvybe, o dabar gyvenu viena ir niekam nereikalinga!“ – pasakė ji.

Aš buvau šokiruota. Anyta bandė ją nuraminti:

„Na ką tu sakai? Tai juk laimė! Mes turėsime anūką ar anūkę – argi tai ne džiaugsmas?“

Bet mama nesiliovė:

„Mano tęsinys – tai mano dukra. O dabar jai visiškai nebus laiko man.“

Po šios šventės mama dvi savaites dingo. Ji neatsakė į skambučius, neatidarė durų. Kai pagaliau susitikome, ji atrodė paniurusi ir vėl kartojo: „Dabar tau visiškai nebus laiko man.“

Kai tiesiai paklausiau:

„Mama, ar norėjai, kad aš likčiau bevaikė ir visą savo gyvenimą skirčiau tau?“, ji atsakė teigiamai:

„Taip, pagimdžiau dėl savęs. Kai mama sena, vaikai turi tai suprasti ir prisitaikyti.“

Jos žodžiai mane pribloškė. Ji toliau skundžiasi:

„Tu dabar neturėsi nei laiko, nei pinigų man. O man gyventi liko tik pora pirmadienių.“

Bendrauti su ja darosi vis sunkiau, bet mesti jos aš negaliu. Ji neturi artimųjų: jos geriausia draugė mirė jau seniai, o su naujais pažįstamais ji nesutaria.

Vyras pyksta, sako, kad turėčiau laikytis nuo jos atokiau, kad neprisitraukčiau jos neigiamos energijos. Bet tada mama pradeda skambinti ir verkti į ragelį:

„Aš taip ir žinojau, kad tau būsiu nereikalinga. Pagimdysi vaiką – ir visai mane pamirši. O jei tėtis pamatytų, kaip jo dukra elgiasi su mama, jis būtų nusivylęs. Juk aš tave pagimdžiau, rizikavau, užauginau… O dabar?“

Esu aklavietėje. Suprantu jos amžių, jos baimes, bet kam ji man dar labiau apsunkina gyvenimą?

O kaip jūs manote? Ar mama elgiasi neteisingai?