Dukra nepakvietė į vestuves patėvio, kuris augino ją nuo 9 metų. Aš irgi neisiu į šias vestuves

Dukra mane nuvylė. Aš maniau, kad ji bus dėkinga ir aplamai atsižvelgs į faktus. 25-erių laikas būtų išmokti. Tačiau jos veiksmai rodo priešingai. Ji nepakvietė į vestuves patėvio, mano vyro, kuris augino ją nuo 9 metų. Užtai pasikvietė biologinį tėvą, kuriam visus tuos metus į ją buvo nusispjaut. Man šiose vestuvėse nėra ką veikti.

Mudviejų su vyru skyrybos buvo laiko klausimas. Pastaruosius 4 mūsų santuokos metus viskas laikėsi ant mano kantrybės ir anytos įkalbinėjimų dar šiek tiek pakentėti. Tačiau viskam ateina galas ir mano kantrybei taip pat. Nusprendžiau palikti vyrą, kai dukrai buvo septyneri.

Jos tėvui šeima visada buvo paskutinėje vietoje. Vaiku užsiėmė tik pagal nuotaiką – kai jau šiek tiek įkaušęs, bet ne visai nusitašęs. Kažkur tarp penktos ir dešimtos taurelės. Galėdavo dingti kelioms dienoms, o paskui bandyti kumščiais įrodyti savo teisumą.

Aš neištvėriau sužinojusi, kad jis susirado kitą moterį. Kažkodėl mintis, kad atsirado dar viena kvailė, kuri užkibo ant to paties kabliuko, privertė mane galutinai atsitokėti ir aš nuėjau duoti skyryboms. Vyras net nebandė kažkaip išsaugoti šeimos. Susirinko lagaminą, išeidamas sudaužė veidrodį vonioje ir išdidžiai pasišalino.

Anyta iš amžinai verkiančios dėl sūnelio likimo senutės virto tikra furija, kuri keikė mane paskutiniais žodžiais ir labai stengėsi mano dukrai įkalti į galvą, kad tai aš išvijau tėtušį, o jis taip ją myli.

Dukra išties labiau linko į tėvą. Aš tai ir išbarti galiu, ir pamokas liepiu ruošti, ir pramogauti neišleidžiu, o tėtis pas mus buvo retas paukštis, kuris nusileisdavo iki vaiko tik maksimalaus kilnumo būsenoje. Kai vyras būdavo piktas, darydavau viską, kad atribočiau dukrą nuo jo. Todėl ji ir prisiminė jį mažne pasakų karalaičiu.

Bendrauti su vaiku buvo sudėtinga. Anyta nuteikinėjo ją prieš mane, pati dukra ilgėjosi gero ir linksmo tėtušio, kuriam į ją buvo nusispjaut. O aš sukandusi dantis kovojau toliau. Po metų anytos nebeliko, vaiko smegenų spaudimas nusilpo, bet vis tiek ji toliau matė jį nutviekstą kažkokios didvyriškos šviesos, o mane kaltino tuo, kad jis nekreipia į ją jokio dėmesio.

Kai dukrai buvo devyneri, pas mane atsirado vyriškis. Jis man labai patiko ir jausmas buvo abipusis, tačiau kaip man bebuvo baisu jį prarasti, aš iškart papasakojau, kokių sunkumų yra mano šeimoje. Kad vargu ar dukra palankiai priims jo atsiradimą ir jam teks įdėti maksimaliai pastangų, kad su ja susigyventų.

Mano laimei, man teko užsispyręs vyriškis, sunkumai jo neišgąsdino ir jis man pasipiršo. Dukters reakcija, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo bloga. Isterijos, provokuojantis elgesys, konfliktai su patėviu – nuo viso to man jau sviro rankos ir aš laukiau, kol vyrui tai nusibos ir jis paprasčiausiai išeis. Niekam nesinori, kad tave pastoviai įžeidinėtų, provokuotų konfliktus ir kaltintų visomis mirtinomis nuodėmėmis.

Neišėjo, juolab per visus 16 metų jis ant dukters tik dukart pakėlė balsą. Tačiau be jokių problemų vežiodavo ją į varžybas, pasiimdavo iš diskotekos, rengdavo, audavo, dėl nieko nepriekaištaudavo. Net į mokyklą ėjo aiškintis, kai mokytoja kažkodėl ėmė mažinti dukrai pažymius. Ir mokslus aukštojoje mokykloje apmokėjo jis, o ne biologinis tėvas.

Vyresnėse klasėse dukra pradėjo elgtis su patėviu neutraliau. Jau nebekibo, tačiau ir kažkokio ypatingo dėkingumo nejautė. Tikėjausi, kad su metais ji viską permąstys ir supras, kad ne visi tėvai taip kantriai ir supratingai elgiasi su savo vaikais, kaip mano vyras elgėsi su ja.

Žinojau, kad dukra periodiškai matosi su biologiniu tėvu. Apie ką jie kalbasi, aš niekada neklausiau, tačiau man suspausdavo širdį per kiekvieną jos gimtadienį, kai ji iki paskutinio laukdavo tėčio skambučio. Jis nepaskambino nė karto, o ji laukė kasmet. Nežinau, gal ir dabar laukia.

Po mokyklos dukra išvažiavo studijuoti į kitą miestą, o grįžusi iškart persikėlė pas savo vaikiną. Jie susitikinėjo dar nuo trečio kurso ir jau kalbėjo apie vestuves. Mes su vyru periodiškai pamėtėdavome jauniesiems pinigų, kviesdavomės į svečius. Viskas buvo gerai.

Galiausiai jaunieji paskelbė apie vestuves. Man nė į galvą negalėjo ateiti, kad tarp dukters pakviestųjų neatsiras vietos žmogui, kuris ją užaugino, negailėdamas jėgų, laiko ir pinigų. Vyras nors ir bandė nuslėpti, bet aš mačiau, kaip smarkiai tai jį užgavo.

– Vestuvėse bus tėtis. Ir kaip tu tai įsivaizduoji – mano tėvas ir tavo vyras vienoje salėje. Kam nors reikia skandalų?

– Reiškia, tėvą, kuris tavęs su gimtadieniu nėkart nepasveikino ir nė cento į tave neinvestavo, tu pakvietei. O žmogaus, kuris tave užaugino ir išmokslino, tu nusprendei nekviesti? Ir į ką tu tokia nedėkinga kvailė? – nesusilaikiau aš. – Reiškia, ir man tavo vestuvėse vietos nėra. O su visomis problemomis, klausimais ir gyvenimiškais patarimais dabar kreipkis į tėvą.

Dukra žiojosi man kažką atsakyti ir sprendžiant iš jos veido išraiškos – kažką nemalonaus, bet aš jau išėjau.

Namie vyras bandė mane įtikinti, kad aš turiu eiti į vestuves, visgi vienintelė dukra. Tačiau aš kategoriškai nenoriu ten eiti. Ji parodė, kaip išdėlioti jos prioritetai. Mudu su vyru tiek metų kovojome dėl jos gerovės, o ji vis tiek laikosi savo prasigėrusio biologinio tėvo. Na reiškia bus taip. Aš nusiplaunu rankas.