Sūnus paskambino ir pradėjo skųstis gyvenimu, jau žinojau, ko jam reikia, bet mano sprendimas nesikeičia

Aš esu trijų vaikų mama – turiu du sūnus ir dukrą! Jie jau užaugo, ir laukiu, kada turėsiu anūkų, nors suprantu, kad pirmiausia jie turi susikurti šeimą. Tačiau dabar madinga gyventi su santuoka, ir jaunų šeimų kūrimas užtrunka metus.

Anksčiau galvojau, kad svarbiausia – padėti vaikams atsistoti ant kojų, kad jie taptų nepriklausomi, o tada galėsiu atsipalaiduoti. Bet taip nebuvo!

Aš vis dar nerimauju dėl jų. Kodėl viskas priklauso tik man? Nes ištekėjau už infantilio žmogaus, kuris net apie save pasirūpinti negali, o apie vaikus – dar mažiau.

Bet pradėkime nuo pradžių. Mano vyresnysis sūnus Paulius skeptiškai žiūri į šeimos gyvenimą ir kol kas nesiruošia susituokti. Jaunesnė Aistė šiek tiek rinkosi vaikinus ir su jais sukosi galvas, tačiau ji tai darė apgalvotai ir protingai. Dabar ji rado savo antrąją pusę, ir jie jau dvejus metus gyvena nesusituokę, jiems liko tik susituokti. Dėl Aistės esu beveik ramia.

Bet štai Marius, mano vidurinis sūnus, tikrai prideda man daugiau pilkų plaukų! Dar studijuodamas jis pradėjo gyventi su mergaite.

„Mama, tekėsiu!“ – sakė. Tik „jo gyvenimo meilė“ papurtė uodegą, ištraukė pinigus iš Mariaus (ir iš manęs), o paskui surado kitą.

Tai mane labai palietė, nes jie išsinuomojo butą, kad galėtų gyventi kartu, o pinigų vis trūkdavo. „Mama, neturiu už butą sumokėti!“ – skambindavo sūnus kiekvieną mėnesį. Kai paklausiau, kodėl jie abu nemoka už butą, atsakė, kad Katė neturi pinigų, nes ji renka dovaną savo mamai. Ir aš padėdavau jam pinigais pagal galimybes, kad jis nepaliktų mokslų.

Kai Katė išsiskyrė su Mariumi, nusprendžiau, kad jis turi pamoką! Po mano rūpestingo priežiūros sūnus baigė mokslus, gavo diplomą ir, manau, įgijo patirties. Bet! Kvailiai mokosi iš svetimų klaidų, o protingi – iš savo, ir tai tik po trečio karto.

Bet tada pasirodė Julija. „Mama, ji tokia, tokia! Mama, ji geriausia!“ – man kalbėjo sūnus. Mergina, iš pirmo žvilgsnio, atrodė kaip protinga ir apgalvota asmenybė. Iš pradžių net džiaugiausi. Jie persikėlė į kitą miestą, išsinuomojo butą, kad galėtų gyventi atskirai. Ir vėl tas pats: pinigų niekam neužtenka.

Sūnus tuo metu turėjo gerą atlyginimą, kai kurios šeimos su vaikais tokią sumą gyvena per mėnesį. O čia – dviese per mažai! Julija galėjo ir pusę metų, ir metus niekur nedirbti: tai merginai sunku rasti darbą, tai jos sveikata neleidžia dirbti, tai jos kolektyvas jai netinka. Taip ir gyvena civilinėje santuokoje jau 5 metus.

Visus šiuos 5 metus periodiškai siųsdavau Mariui pinigų. Ne daug, bet duodu! Aš pati suprantu, kad jau seniai reikėjo jį pamokyti, bet tik girdžiu: „Mama, net duonai pinigų neturiu!“ Mano siela nerami. Juk tai mano gimtas sūnus!

Bandžiau jam atverti akis ir paaiškinti, kad susidaro nesveika situacija, kad tai nenormalu: taip išleisti (ar švaistyti?) šeimos biudžetą, kad pinigai „išnyksta“ neaišku kur, juk net su dabartinėmis kainomis turėtų būti užtektinai. O atsakymas: „Aš žinau, kad Julija tau niekada nepatiko!“ Mano sūnus manęs negirdi! Ką daryti?

Vakar Marius paskambino ir skundžiasi: reikėjo atsistatydinti iš senos darbo vietos, naujos darbo vietos dar nerado, nežino, iš ko gyvens, ir taip toliau. Jo mergina (ar žmona) šiuo metu dirba ir gauna atlyginimą. Bet! Marius pinigai – tai „mūsų“ pinigai, o Julijos pinigai – tai „jos“ pinigai, ir ji juos leidžia tik sau. Kaip jums tai?

Žinau, kad sūnus vėl prašys „nors šiek tiek“ pinigų. Bet tvirtai sau pasakiau: viskas, gana! Tegul sprendžia savo problemas patys. Ar Julija jį palaikys, ar jis pagaliau atsivers! Dabar prašau patarimo: kaip man atsilaikyti ir laikytis savo žodžio?