Mano sūnus atsitiktinai pamatė mano testamentą ir liepė man kuo greičiau susirinkti daiktus
Aš visada tikėjau, kad užauginau gerą žmogų.
Adomas buvo mano vienintelis sūnus. Nuo vaikystės stengiausi suteikti jam viską: gerą išsilavinimą, patogų gyvenimą, palaikymą bet kokiose pradėjimuose. Po jo tėvo mirties likome dviese, ir padariau viską, kad jis nieko nestokotų.
Jis užaugo, sukūrė karjerą, sukūrė šeimą. Bet laiko man beveik neliko.
— Mama, aš turiu darbą, vaikus, reikalų… Paskambinsiu vėliau.
“Vėliau” galėdavo trukti savaites.
Tačiau nepykau. Argi ne šito aš jį auklėjau? Kad jis gyventų laimingai?
Kartą jis atvažiavo be įspėjimo.
Įėjo į namus, greitai praėjo į svetainę. Aš nustebau — jis niekada taip nesielgdavo.
— Mama, kas tai? — jis metė prieš mane popierių.
Aš paėmiau dokumentą ir iš karto supratau: mano testamentas.
— Iš kur tai gavai?
— Tai nesvarbu, — jo balsas buvo šaltas. — Tu neskiri man namo?
Aš sunkiai atsidusau.
— Aš paskyriau jį Karolinai.
Karolina — mano dukterėčia. Ji ne mano dukra, tačiau kadaise buvo man artimesnė nei sūnus.
Po jos mamos mirties aš padėjau jai atsistoti ant kojų. Skirtumas nuo Adomo buvo tas, kad ji visada rasdavo laiko man.
Bet jis to nesuprato.
— Ar tu rimtai? — sūnaus balsas drebėjo. — Reiškia, aš nieko negausiu?!
Aš tylėjau.
Tada jis staiga iškvėpė ir pasakė:
— Susirink daiktus.
Aš ne iš karto supratau.
— Ką?
— Aš nebenoriu, kad tu čia gyventum. Kadangi tai daugiau ne mano namai, tai ir tau čia nėra ką veikti.
Aš žiūrėjau į jį ir neatpažinau to berniuko, kurį auginau.
— Adomai… tu mane išstumi iš mano pačios namų?
— Tu pati pasirinkai, kas tau brangesnis.
Jis atsistojo, ištraukė iš kišenės pinigus ir padėjo juos prieš mane.
— Pradžiai užteks.
Tada tiesiog išėjo.
Aš ilgai sėdėjau, nejudėdama, ašaros riedėjo man per skruostus, negalėjau patikėti, kad tai mano sūnus.
Žinoma, kad niekur nėjau. Panašu, kad aš jau viską praradau.
Galvojau, kad baisiausia yra neturėti, kam palikti savo paveldą.
Bet pasirodė, kad baisiau yra suprasti, jog užauginai tau svetimą žmogų.
