Vyras išėjo pas mano seserį, o mama pyksta, kad dabar su ja nebendrauju. – Juk jūs ne svetimi žmonės!

Vienu metu netekau ir sesers, ir vyro. Man šių žmonių daugiau nėra.

Labiausiai šioje situacijoje mane piktina mamos reakcija. Ji pripažįsta, kad sesuo pasielgė „negražiai“, tačiau pyksta, kad nenoriu su šia išdavike bendrauti. Mamos argumentas vienas: „Juk jūs ne svetimi žmonės“. Bet būtų geriau, jei būtume svetimi – taip bent ne taip skaudėtų.

Su savo jaunesne seserimi Ieva visada puikiai sutarėme. Aišku, kartais ir mes konfliktuodavome, bet greitai susitaikydavome. Kuo vyresnės buvome, tuo rečiau tarp mūsų kildavo nesutarimų.

Tarp mūsų nedidelis amžiaus skirtumas – vos vieneri metai. Todėl mes dažnai bendravome ta pačia „banga“, turėjome net tą pačią draugų kompaniją. Niekada nepastebėjau, kad sesuo bandytų atimti iš manęs vaikiną – mūsų skoniai labai skyrėsi.

Kai mano gyvenime atsirado Tomas, be jokios baimės supažindinau jį su Ieva. Mes su seserimi daug laiko leisdavome kartu, todėl man buvo svarbu, kad Tomas ir Ieva nesipyktų. Jie greitai rado bendrą kalbą, tačiau nieko, kas peržengtų ribas, nepastebėjau.

Mes susituokėme, persikėlėme gyventi į Tomo butą. Ieva dažnai lankėsi pas mus, kartais ateidavo su savo vaikinu, už kurio, kaip maniau, ji ketino ištekėti. Tačiau vėliau jie išsiskyrė, ir sesuo ėmė lankytis viena.

Aš nenerimavau, jei po darbo grįžusi namo rasdavau Ievą ir Tomą virtuvėje geriančius arbatą. O kas čia tokio? Sesuo užsuko į svečius, manęs nebuvo namie, todėl ji manęs laukė. Tomas, kaip mandagus žmogus, pasiūlė jai arbatos. Viskas normalu, nieko įtartino.

Viskas buvo taip, kol vieną dieną grįžau visiškai netinkamu momentu. Ir užklupau vyrą ir seserį visu gražumu. Net kvailo klausimo „kas čia vyksta?“ užduoti nereikėjo – viskas buvo akivaizdu.

Paaiškėjo, kad jie jau metus „mylėjo“ vienas kitą visomis prasmėmis, susitikinėjo man už nugaros, o aš nieko nepastebėjau. Tačiau kas galėjo pagalvoti, kad būtent du artimiausi žmonės man taip pakenks?

Vėliau buvo skyrybos, persikraustymas į nuomojamą butą, nes pas tėvus grįžti nenorėjau. Nei su seserimi, nei su buvusiu vyru bendrauti nenorėjau. Iš tėvų sužinojau, kad jie planuoja susituokti ir jau gyvena kartu. Manau, jie puikiai sutars – abu tokie patys.

Bet labiausiai šioje situacijoje mane stebina mūsų mamos pozicija. Ji, aišku, lyg ir pasmerkė sesers poelgį. Sakė: „Taip negražu, Ieva, blogai pasielgei“. Tačiau iš manęs reikalauja, kad atnaujinčiau bendravimą su seserimi.

Pagrindinis mamos argumentas – „Juk jūs ne svetimi žmonės“. O problema kaip tik ir yra ta, kad mes ne svetimi. Būtų jos vietoje kitas žmogus, taip neskaudėtų. Mane ilgą laiką apgaudinėjo, o dabar turiu apsimesti, kad nieko neįvyko.

– Tai juk meilė, širdžiai neįsakysi, – bando mane perkalbėti mama.

Jei tai tokia didelė meilė, tai galėjai prieiti ir pasakyti: „Taip ir taip, myliu tavo vyrą, meilė abipusė, galvojame, ką daryti“. Skaudėtų ir tokiu atveju, bet aš būčiau supratusi. O dabar jaučiuosi, lyg man būtų spjauta į veidą.

Vyro nepateisinu – jis pasielgė kaip paskutinis niekšas. Bet niekas ir nevers manęs dabar su juo bendrauti. Tiesiog išbraukiau jį iš savo gyvenimo. Jo išdavystė viską išdegino.

Jei mama nesikištų, jau ir dėl sesers būtų nustoję skaudėti. Bet ji vis primena apie Ievą. Neseniai mama net išbarė mane už tai, kad nepasveikinau sesers su gimtadieniu – esą tai nepadoru. Taip, žinoma, nepadoru. O miegoti su sesers vyru labai padoru.

Mama vis dar negali suprasti, kad problema ne vyre, kurį sesuo atėmė. Jei jis nebūtų norėjęs, niekas jo nebūtų atėmęs. Problema ta, kad ji, lyg niekur nieko, pirmiausia miega su mano vyru mano namuose, o paskui sėdi ir žiūri man į akis. Tai tikra išdavystė. Ir šito aš atleisti nesiruošiu.