Vyresnioji dukra rašo: „Žiūrėk, ką aš radau!“ Ir siunčia juodai baltą fotografiją

Vyresnioji dukra rašo: „Žiūrėk, ką aš radau!“ Ir siunčia juodai baltą fotografiją. Joje jos mama, mano pirmoji žmona. Jai tada buvo 19, tai yra, kiek dukrai dabar. Nuotrauka daryta mūsų romano įkarštyje, beveik prieš 30 metų. Ji ten liesa, labai tankiais plaukais, velniškai graži.

Aš net pajutau, kaip širdis ėmė plakti tankiau.

Taip, atsakau dukrai, tavo mama buvo ohoho! Ne veltui aš ilgai bėgiojau paskui ją.

„Taigi! – juokiasi dukra. – Ji tokia klasiška. Manau, daugelis bėgiojo paskui ją“.

Paskui aš ilgai žiūrėjau į šią nuotrauką, šypsojausi. Aš juk labai mylėjau šią mergiotę.

Priešakyje 15 santuokos, kurios finalas visai blogas, metų, priešakyje barniai, kankinantis išsiskyrimas, priešakyje mums daug ko. Mūsų charakteriai suges, mes sustorėsime ir tapsime nuobodūs.

Tačiau šioje nuotraukoje klasiška mergiotė, kurią aš labai mylėjau. Ir tiesą sakant, myliu iki šiol.

Kaip gerai, kad kažkur saugomos mūsų jaunų žmonų fotografijos. Jas reikia branginti. Kartais išimti iš dulkėtų dėžių, peržiūrėti. Žinote, tai kaip hormonų injekcija į dūlančius jausmus.

Štai gyvena dviese visą gyvenimą, nusibodo vienas kitam, miega skirtinguose kambariuose. Vaikai užaugo, juodu sieja tik gyvenamasis plotas, kelionės vasarą į sodą ir šeštadieniais į „Maximą“ produktų. Jų gyvenimas liūdnas kaip vasario vakaras. Ir štai tada reikia šių senų nuotraukų.
Tada jų eilė.

Moterys, kurioms virš 40, dažnai „grįžta“ į jaunystę. Peržiūrinėja senas fotografijas. „Štai mes pirmame kurse… O čia aš su Pauliumi, savo gerbėju, nežinau, kur jis dabar… Oi, o čia aš einu į diskoteką, tai bent kuodas pas mane, cha cha cha! Ir toks mini, nieko sau!

Joms norisi matyti savo lanksčius liemenis, lieknas kojas, neklusnius plaukus ir pašaipias akis. Moterims, kurioms virš 40, tai svarbiau, nei seansas pas psichologą. Tai naudingiau, nei vizitas pas kosmetologą. Tai geriausia procedūra. „Tai juk aš! Aš! Aš! Ir turbūt nelabai aš pasikeičiau?“

Bet turbūt dar svarbiau – šias nuotraukas žiūrėti vyrams. Net buvusiems.

Kad prisimintų mergiotę, kurią jis kadaise įsimylėjo. Kuri žavėjo jį savo mini ir grupės A-ha ar Bravo dainomis. Kad šioje pavargusioje, apkūnokoje moteryje šalia pamatytų tą mergiotę.

Išgirstų senos kasetės garsą. Kad sušuktų „Oho!“, kad įsisiautėtų snaudžiantys hormonai, kad naktį ne bukai knarktų, o užsiimtų pusiau pamirštu ir svarbiu reikalu. Todėl kad ta mergiotė niekur nedingo iš tiesų, ji juk čia, tik ištiesk ranką. Apkabink ir pasakyk: „Kaipgi aš tave myliu“.

Visi šie nereikalingi metai, barniai ir kilogramai – apgaulė. Jų nebuvo. Mes tokie pat jauni, kvaili, laimingi. Nors valandai. Nors pusvalandžiui.
Mums labai reikia tų fotografijų iš dulkėtų dėžių.

Todėl kad ten, gilumoje, spintų antresolėse, paslėpta svarbiausia – mūsų meilė…