Vyras maldavo atjungti žmoną nuo aparatų, tačiau vėliau įvyko kai kas netikėto…

Reanimacijos palatoje buvo girdimi prislopinti medicininės įrangos garsai. Monitoriai sekė kiekvieną širdies dūžį, kiekvieną kvėpavimo ritmą, kurį palaikė dirbtinis plaučių ventiliatorius. Ligoninės lovoje, blyški ir nejudri, gulėjo Ema. Jos veidas buvo ramus, tačiau gyvybė joje laikėsi tik dėl aparatų.

Aleksas sėdėjo šalia, savo rankose stipriai spaudė jos šaltą delną. Jis prisiminė tą dieną, kai pasaulis jam sugriuvo: skambutį iš ligoninės, gydytojo žodžius apie baisią avariją, skubią operaciją ir… komą.

Praėjo jau trys mėnesiai. Gydytojai skėsčiojo rankomis – vilties beveik nebuvo. Aleksas kasdien ateidavo pas žmoną, pasakodavo jai apie sūnų, apie orą, apie naujienas, bet atsakymo nebuvo – tik tyla. Jokių judesių, jokio sąmoningumo ženklo.

– Mes padarėme viską, ką galėjome, – vieną rytą, prisėdęs priešais Aleksą, tarė gydytojas. – Šansai atsigauti beveik lygūs nuliui. Aparatai tik prailgina būvį, bet nesugrąžina gyvenimo. Jums reikia pagalvoti apie tai, ar ją paleisti.

Šie žodžiai nuskambėjo kaip nuosprendis. Aleksas suprato, kad negali amžinai laikytis įsikibęs į iliuzijas. Jis žiūrėjo į savo žmoną ir suvokė, kad kažkur giliai viduje ji, galbūt, jau išėjo.

Jam teko priimti sunkiausią sprendimą savo gyvenime.

– Aš… aš sutinku, – išspaudė jis, jausdamas, kaip gerklę užgniaužia sausumas.

Gydytojai pradėjo pasiruošimus. Paskutinės valandos šalia Emos jam buvo tikrų tikriausias skausmas. Jis kalbėjo, atsiprašinėjo už viską, ką nespėjo pasakyti, už tai, kad, galbūt, jos nemylėjo taip, kaip ji to nusipelnė.

– Atleisk, jei gali, – sušnabždėjo jis, pabučiuodamas jos ledinį kaktą.

Bet būtent tą akimirką įvyko tai, ko niekas negalėjo numatyti.

Kai gydytojas jau ruošėsi išjungti aparatus, monitorius, kuris kelis mėnesius rodė vienodą, lėtai gęstančią smegenų aktyvumo liniją, staiga davė signalą.

Aleksas sustingo.

– Ar tai klaida? – sušnibždėjo jis.

Gydytojas lėtai priėjo prie monitoriaus ir sustingo.

– Ne… tai neįmanoma… bet… smegenų aktyvumas sustiprėjo.

Aleksas įsistebeilijo į savo žmoną. Emos vokai silpnai krustelėjo.

– Ema? – jo balsas drebėjo.

Praėjo amžinybė, kol ji silpnai įkvėpė, o jos pirštai truputį suspaudė jo delną.

Aleksas neprisiminė, kaip klūpdamas krito ant kelių, kaip upeliais tekėjo ašaros. Gydytojai tuoj pat paskelbė aliarmą, prasidėjo nauja kova – jau už tai, kad Ema iš tiesų sugrįžtų.

Kelias buvo ilgas. Savaitės reabilitacijos, mokymasis vėl iš naujo kalbėti, judėti, prisiminti. Ji neprisiminė pačios avarijos momento, tačiau prisiminė viską iki jo.

– Aš tave girdėjau, – vienąkart ji pasakė, žiūrėdama į vyrą akimis, pilnomis meilės. – Visus tuos tris mėnesius girdėjau…

Aleksas nesulaikė ašarų.

Jam atrodė, kad ją prarado. Kad viskas baigta. Bet gyvenimas nutarė kitaip.

Dabar jis žinojo tikrai: kol yra meilė – yra ir viltis.