Vyras ieškojo savo žmonos reanimacijoje po avarijos, bet koridoriuje rado vaiką, kuris taip pat prarado savo šeimą
Martinas neprisiminė, kaip pasiekė ligoninę. Viskas, kas liko atmintyje – tai skambutis iš pagalbos tarnybos ir trys žodžiai, apvertę jo pasaulį aukštyn kojomis: „Avarija. Rimta. Atvykite“. Jis įbėgo į priėmimo skyrių, pasakė Klaros vardą – ir jį nusiuntė į trečią aukštą, į reanimaciją.
Steriliame ligoninės koridoriuje tvyrojo antiseptiko ir nevilties kvapas. Martinas blaškėsi nuo vienų durų prie kitų, stengdamasis rasti ką nors, kas galėtų papasakoti apie žmonos būklę. Gydytojai skubėjo pro šalį užsiėmę savo neatidėliotinais darbais, seselės žadėjo, kad „daktaras tuoj ateis“. Niekas nesustojo.
Būtent tada jis pastebėjo berniuką.
Vaikas sėdėjo ant plastikinės kėdės, nuleidęs kojas, kurios nesiekė grindų. Atrodė 7–8 metų – pasišiaušusiais šviesiais plaukais ir tuščiu žvilgsniu, nukreiptu į sieną priešais. Ant jo marškinėlių buvo matyti kraujo dėmių, o rankoje jis spaudė mažą pliušinį šunelį – nudėvėtą ir kai kur patamsėjusį nuo laiko.
Martinas atsisėdo ant šalia esančios kėdės. Bet kurią kitą dieną jis būtų praėjęs pro šalį, paskendęs savo problemose. Bet kažkas šiame vienišame vaikui palietė jo sielą.
„Labas“, – tyliai tarė jis. – „Tu čia vienas?“
Berniukas lėtai pasuko galvą. Jo akys, pilkos kaip žiemos dangus, atrodė nenatūraliai suaugusios.
„Taip“, – atsakė jis po ilgos pauzės. – „Dabar vienas“.
Šis paprastas „dabar“ Martinui sudavė stipriau, nei bet kokie kiti žodžiai.
„Aš Martinas. O kaip tu vardu?“
„Tomas. Tai buvo mama“, – vaikas linktelėjo galva į reanimacijos duris. – „Ir tėtis. Mes važiavome namo nuo močiutės“.
Martinui gerklėje susiformavo gumulas. Avarija. Ta pati avarija. Tas pats kelias, kur jo Klara…
„Mano žmona irgi ten“, – jis ištarė, nustebęs, kaip ramiai skamba jo balsas. – „Tu kalbėjai su gydytojais?“
Tomas papurtė galvą.
„Atėjo socialinė darbuotoja. Ji sakė, kad grįš. Bet ji negrįžo“.
Šiuo momentu reanimacijos durys atsidarė, ir pavargęs gydytojas su žalia chirurgine apranga išėjo į koridorių. Jis apsidairė ir priėjo prie jų.
„Ar jūs Klaros giminaitis?“ – paklausė jis Martino.
„Aš jos vyras. Kaip ji?“
„Jos būklė stabilizavosi. Daugybiniai lūžiai, smegenų sutrenkimas, bet gyvybiškai svarbūs organai nenukentėjo. Jai pasisekė“.
Pasisekė. Martinas pajuto, kaip kažkas viduje atitirpsta, ir tik tada suvokė, kiek buvo įsitempęs. Klara gyva. Ji gyvens.
Jis atsisuko į Tomą, kuris žiūrėjo į gydytoją plačiai atmerktomis akimis.
„Daktare, o šio berniuko tėvai… jie irgi reanimacijoje?“
Gydytojas nukreipė žvilgsnį į vaiką, ir jo veidas pasikeitė. Jis priklaupė prieš Tomą.
„Tu Tomas, tiesa? Socialinė tarnyba jau vyksta. Man labai gaila, bet tavo tėvai… Gydytojai padarė viską, ką galėjo“.
Tyla, kuri užpildė koridorių, buvo kurtinanti. Berniukas neverkė. Jis paprasčiausiai stipriau suspaudė pliušinį šunelį.
Martinas, net nesusimąstęs, uždėjo ranką vaikui ant peties. Galvoje pulsavo ta pati mintis: „Tai galėjo būti ji. Tai galėjo būti Klara“.
„Ar galiu likti su juo, kol atvyks socialiniai darbuotojai?“ – Martinas paklausė gydytojo.
Šis linktelėjo ir nuėjo, palikdamas juos dviese tuščiame koridoriuje.
„Turi gerą šunį“, – po ilgos tylos tarė Martinas.
„Jo vardas Bruno“, – tyliai atsakė Tomas. – „Tėtis jam padovanojo“.
Po trijų mėnesių Martinas ir Klara pasirašė laikinai globai skirtus dokumentus. Tomas persikėlė pas juos – iš pradžių savaitgaliui, paskui savaitei, o galiausiai visam laikui.
Bruno vis dar miegojo jo lovoje. O ant naktinio staliuko stovėjo nuotrauka – berniukas ir jo tėvai šypsosi prie ežero.
Kartais atsitiktinis susitikimas ligoninės koridoriuje pakeičia ne vieną, o kelis gyvenimus. Ir tuose gyvenimų susikirtimuose, netikėtuose posūkiuose tarp tragedijų, kartais gimsta nauja pradžia.
