Gyvenu su pagyvenusia mama, kasdien savęs klausdama, kas čia per gyvenimas….

Prieš savaitę man sukako 56. Atsibusau tą rytą, pagalvojau — na štai, 56. Nei giesmė, nei šventė. Mamytė atsinešė arbatos su sausainiais, padėjo ant naktyno, pasakė „su gimtadieniu, dukryte” — ir tai buvo visa šventė. Kambaryje tyliai, pro langą šviečia rudens saulė, o aš sėdžiu ir galvoju: kaip čia taip išėjo?

Kadaise turėjau draugių. Buvo tokia Aldona — draugavome nuo mokyklos. Ir Rasa, su kuria dirbome vienoje įstaigoje dvidešimt metų. Gyvenimas jas išsklaidė kas sau. Aldona išvažiavo pas dukrą į Norvegiją, Rasa seniai ištekėjusi antrą kartą, augina anūkus, savo rūpesčių pilna. Skambiname retkarčiais — šventėmis, gimtadieniais. Bet tai jau nebe ta draugystė. Tai tik mandagumas.

Vyro nebuvo. Na, buvo — trumpai, jaunystėje. Bet tai kita istorija, ir ji baigėsi greitai. Vaikų — taip pat nesusilaukiau. Anksčiau dėl to labai skaudėdavo. Dabar jau mažiau. Arba tiesiog prisipratau prie tos tuštimos, kuri vakare, kai nutyla televizorius, labai jau aiškiai pajuntama.

Mamytei jau gerokai per 80. Maža, susigūžusi, bet vis dar su kibirkštimi akyse. Ji dar pati išeina į kiemą — lėtai, laikydamasi už turėklo, bet eina. Ir tai man didžiausias džiaugsmas. Žiūriu į ją pro langą ir galvoju: tik ne dabar. Tik dar ne dabar.

Nes kai jos nebeliks — neįsivaizduoju. Tiesiog neįsivaizduoju.

Žinau, kad skamba keistai. Žmogui 56 — o jos didžiausia baimė ne senatvė, ne ligos, o ta diena, kai liks visiškai viena. Bet taip yra. Šitas namas be mamytės balso, be jos šlepečių garsų virtuvėje ryte — tai jau nebe namai. Tai tik sienos.

Gyvename saikingai. Pensijos mažos, todėl išlaidas skaičiuojame. Iš turgaus perkame daržoves — pigiau nei parduotuvėje. Rūbus nusiperkame „antroje”, ir nebegėdijamės. Kur čia gėdytis — apsirengti šiltai ir tvarkingai galima ir taip.

Vakarais susėdame abi — ji su mezginiais, aš su knyga arba irgi su mezginiais, jei noras. Žiūrime mėgstamas laidas. Kartais juokiamės, kartais tylime. Ir ta tyla tarp mūsų jau tokia sena, tokia sava — ji neskausminga. Ji — kaip antklodė.

Per išeigines kartais ateina kaimynė Genė su vyru. Susėdame, išgeriame arbatos, pasikalbame apie tai, kas dedasi pasaulyje, kas kaime nutiko, kas kur susirgo. Paprasti pokalbiai. Bet po jų širdyje šilčiau.

Kartais pagalvoju — kam iššvaisčiau tuos metus? Galėjau kitaip. Galėjau drąsiau. Galėjau rinktis ne saugumą, o gyvenimą. Bet ką dabar besakysi. Tas laikas nesugrąžinamas. Lieka tik tas, kas yra dabar: šis rytas, ši arbata, mamytės balsas iš virtuvės.

Ir žinote ką — kai žiūriu į ją, suprantu, kad tai irgi yra gyvenimas. Ne toks, apie kurį svajojau. Bet tikras. Šiltas. Savo.

Dievas mūsų nepaleido. Sunkių metų buvo — ir ligų, ir bėdų, ir dienų, kai nežinojai, iš kur rytoj bus. Bet stovime. Abi. Dar stovime.

O jūs — ar yra žmonių jūsų gyvenime, kurie yra ir namai, ir draugystė, ir šventė viename? Ir ar supratote tai laiku?