Mano motina paliko mane, kai man buvo 10 metų, kad užaugintų savo „idealų sūnų“, bet mano močiutė neleido jai likti nenubaustai

Man buvo dešimt metų, kai galutinai supratau: mama manęs daugiau nemyli.

Ne taip, kad ji tai būtų tiesiogiai pasakiusi. Bet vaikiška širdis viską jaučia.

Girdėjau, kaip ji virtuvėje kalbėjo su močiute:

– Su ja nejaučiu ryšio… Visada kaprizinga, visada užsispyrusi… Pavargau nuo jos.

O močiutė tylėjo. Kaip visada. O aš, pasislėpusi koridoriuje, suspaudžiau kumštukus, stengiausi nekvėpuoti.
Po to vakaro nustoju rodyti mamai piešinius. Nustoju prašytis ant rankų. Nustoju trukdyti.

Kai man buvo aštuoneri, mama antrą kartą ištekėjo. Iš pradžių apsidžiaugiau: ji dažniau šypsojosi, namuose atsirado kažkas panašaus į šilumą. Tačiau netrukus suvokiau, kad šiame name man nėra vietos.

Po metų gimė jos sūnus – Erikas.
Ir viskas, ką anksčiau gaudavau bent šiek tiek, dabar priklausė jam: dėmesys, žodžiai, apkabinimai, net vieta ant kelių.

Kai aš prašiau padėti ruošti pamokas — ji atsakydavo:

– Vėliau. Erikas tik užmigo.

Kai norėjau papasakoti, kaip praėjo diena, ji pertraukdavo:

– Palauk, jis tuoj valgys, aš užsiėmusi.

Po to mane dažniau palikdavo pas močiutę. Savaitgaliais, po to savaitėmis.

O tada mama atėjo ir pasakė:

– Paklausyk, taip bus geriau. Pas mamą Lučią tau bus ramiau. Erikas mažas, nesusitvarkau.

Aš linktelėjau. Tiesiog linktelėjau. Nes dešimties metų jau žinojau: jei trukdai, tave palieka.

Močiutė… Močiutė neklausinėjo. Ji tiesiog apkabino.

Ji nekalbėjo garsiai. Tiesiog virdavo mano mėgstamą sriubą. Skaitydavo pasakas. Tarkuodavo obuolius su medumi, kai man skaudėdavo gerklę.
Ji tyliai sakydavo:

– Tu mano. Mano mergaitė. Tikroji.

Kartais girdėdavau, kaip mama skambina močiutei.

– Kaip ji?

– Gerai.

– Ar jai ne liūdna?

– O ar nenori su ja pasikalbėti?

Ir mama nutildavo. Kartais mesdavo:

– Ne dabar.

Vienuoliktajame mano gimtadienyje ji neatvyko. Paskambino per pietus.

– Tu jau suaugusi, juk supranti, ar ne?

Aš nesupratau. Bet atsakiau:

– Taip, žinoma.

Po to užaugau. Mokinausi, dirbau. Nieko nelaukiau. Nerašiau. Neskambinau.

O štai Erikas… Jam nesisekė pagal planą.

Problemos mokykloje, skandalai, grubumas. Tada – narkotikai. Ir vieną dieną mama paskambino man pačiai.

– Prašau… Nesusitvarkau. Jis manęs negirdi. Atvažiuok…

Atvažiavau.

Atidariau duris. Ir pirmą kartą pamačiau ją tokią: pavargusią, išsigandusią. Su išblukusiomis akimis.

Neklausiau bereikalingų klausimų. Padėjau susitvarkyti, pasikalbėjau su Eriku. Bet išvažiavau su tuštuma viduje.
O močiutė liko. Taip, mano močiutė – jos motina.

Girdėjau jų pokalbį.

– Neišprašėte jos atleidimo, – sakė močiutė.

– Galvojate, ji nori tai girdėti?.. Juk ji mane seniai ištrynė.

– Ne, Marija. Tai tu pirma ją ištrynei.

Mama tylėjo. O močiutė pridėjo:

– Aš tavęs nebaudžiau tada. Žmonės klysta. Bet tu turi pripažinti: tu pasirinkai ne ją. Dabar nori, kad ji ateitų tavęs gelbėti.

Močiutė iškeliavo tyliai, sapne. Man buvo dvidešimt.
Laikiau jos ranką. Ji spėjo viską: auginti, ginti ir mokyti mylėti.
Po laidotuvių atėjo mama. Tylėjo. O po savaitės atėjo laiškas.

„Nežinau, ar galėsiu vėl tapti tavo motina.
Bet jei kada nors norėsi pasikalbėti – aš lauksiu.
Jei nenorėsi – aš suprasiu.
Bet žinok: ji kovojo už tave. Mano mama. Ji neleido man palikti tave tamsoje.
Ir aš dėkinga jai už tai kiekvieną dieną.“

Šiandien aš pati – mama.
Ir kiekvieną kartą, kai mano vaikas prisiglaudžia prie manęs, aš galvoju:
Kaip galėjome negirdėti?
Kaip galėjome paleisti?
Kaip galėjome pamiršti?..

Bet aš turėjau močiutę.
Ir jos dėka aš prisimenu, koks tai jausmas – būti mylima.

Ar jūs galėtumėte atleisti tėvui, kuris kažkada jūsų atsisakė?..