Aš padėjau nepažįstamai moteriai su vaiku. Po metų ji atsiuntė man siuntinį… O tai, kas buvo viduje, sugraudino mane iki ašarų

Aš atidavinėjau rūbus mergaitei, kokių 2–3 metų. Parašė moteris: jos padėtis sunki, dukrai nėra kuo apsirengti, gal galėčiau išsiųsti drabužius paštu? Pirmas noras buvo numoti ranka – tegul pati tvarkosi. Bet paskui pagalvojau: o kas, jeigu išties taip blogai? Ir galiausiai išsiunčiau savo lėšomis.

Po metų gavau siuntinį.

Iš pradžių net neatidariau. Stovėjau virtuvėje, rankoje žirklės, žiūrėjau į rudą dėžę, apklijuotą lipnia juosta. Iš kur ji? Ant siuntėjo adreso – pavardė, kažkur girdėta. Tada prisiminiau: taip, tai ta pati moteris, kuriai siunčiau vaikiškus rūbus.

Dėžutė buvo lengva, bet kažkas joje barškėjo. Atsargiai perpjoviau juostą, atidariau dangtį – ir sustingau.

Ten nebuvo nei drabužių, nei žaislų. Viduje gulėjo kruopščiai sudėti vaikiški piešiniai, pora džiovintų laukų gėlių, o viršuje – laiškas ir kelios stiklainiai aviečių bei juodųjų serbentų uogienės.

Atsisėdau ant taburetės ir išskleidžiau sąsiuvinio lapą, prirašytą nelygiu raštu.

„Laba diena. Nežinau, ar mane prisimenate. Prieš metus jūs atsiuntėte mums drabužių. Tai buvo pirma pagalba, kurią gavau iš visiškai svetimo žmogaus. Tuo metu gyvenome šaltame name, pinigų neturėjome niekam, o dukra vaikščiojo su labai sunešiotais rūbais. Kai gavome jūsų siuntinį – ji klykė iš džiaugsmo, ir aš taip pat, ką čia slėpti. Dukra sukosi prieš veidrodį, juokėsi.

Dabar mums truputį geriau. Įsidarbinau, vyras grįžo iš reiso, atrodo, gyvenimas taisosi, dukra paaugo. Noriu bent dalį šilumos jums sugrąžinti. Dėžėje – jos piešiniai. Ji pasakė: „Mama, čia tai tetai, kuri padovanojo sukneles“. O gėles rinkome kartu – jums atminimui. O nuo manęs – uogienė, viriau pati iš savo sodo uogų. Gerdama arbatą lietingą rudenį – prisiminsite mus.“

Laišką perskaičiau kelis kartus. Akys ėmė degti. Viduje kilo keistas jausmas – dėkingumo, sumišimo ir kažkokio tylaus džiaugsmo.

Prisimenu tą dieną prieš metus. Tuomet ir mano gyvenimas nebuvo lengvas. Vyras važinėjo į komandiruotes, aš sėdėjau namie su vaiku – pavargusi, suirzusi. Drabužių buvo prikaupta kalnai – maišai spintose, dėžės balkone. Paskelbiau skelbimą grupėje „Atiduodu dykai“. Pranešimų pasipylė daug: vieni rašė be „labas“, kiti reikalavo „palik man“, dar kiti net bandė derėtis, nors viskas buvo nemokamai.

Ir štai tas žinutė: „Laba diena, man bėda, dukrai nėra kuo apsirengti, gal galima paštu?“

Pirmoji reakcija buvo susierzinimas. Paštu! Reiškia, man dar eiti į paštą, stovėti eilėje, mokėti savo pinigus. Kodėl aš turiu? Juk ir pati turiu rūpesčių.

Bet paskui prisiminiau, kaip pati, nėščia, prašiau iš pažįstamų senų vaikiškų drabužių, nes ne viskam užteko. Kaip sunku buvo, kai vyras vėlavo su atlyginimu. Ir pagalvojau: o jei iš tiesų jai taip blogai?

Sukroviau paketą – megztinukų, suknelių, paltuką. Nunešiau į paštą. Sumokėjau, kaip dabar pamenu, 5 eurus. Ne mirtinai, bet tuo metu atrodė nemažai. Ir pamiršau.

O dabar – štai, po metų – viskas sugrįžo.

Paimiau į rankas piešinius. Viename – namelis su kreivu stogu, šalia – mama-pagaliukas, tėtis-pagaliukas ir mergaitė su žalia suknele. Virš namo spindėjo didžiulė saulė.

Kitame – medis, ant šakų obuoliai, nupiešti taip stipriai spaudžiant pieštuką, kad vos nesulūžo grafitas. Trečiame – dangus, nuspalvintas mėlynu flomasteriu iki skylės popieriuje.

Sėdėjau ir žiūrėjau. Tai juk atmintis. Kažkieno gyvenimo dalis, patikėta man.

Ir staiga pajutau, kad noriu atsakyti. Laiške buvo adresas, paštas, net telefonas. Dvejojau, bet vakare išsiunčiau trumpą žinutę:
„Laba diena, gavau jūsų siuntinį. Ačiū jums labai. Tai buvo netikėta ir labai jaudinančiai.“

Atsakymas atėjo greitai:
„Oi, kaip džiaugiuosi, kad pasiekė! Bijojau, kad nepasimes. Pasakiau dukrai – ji šokinėjo iš laimės: „Teta gavo!““

Taip prasidėjo mūsų susirašinėjimas.

Ją vadino Inga. Gyveno Palangoje. Dirbo vaistinėje. Vyras – tolimųjų reisų vairuotojas. Dukra Agnė, ėjo į darželį.

Ji rašė paprastai, be skundų, bet tarp eilučių jutau nuovargį. Kartais pasakodavo: „Vyras užtruko, budžiu viena su vaiku, sunku“. Arba: „Darželyje karantinas, o man į darbą reikia“.

Ir pamažu tarp mūsų nusitiesė plona gija. Nežinomas žmogus, kuris kažkodėl tapo artimas. Niekada nesimatėm, bet dalijomės tokiais dalykais, kurių kartais nepapasakosi net draugei.

Praėjo dar pusmetis. Pavasarį su vaiku ruošiausi atostogoms prie jūros. Staiga pagalvojau: juk netoli to miesto, kur gyvena Inga. Parašiau: „Žinai, būsiu šalia jūsų. Gal susitinkam?“

Ji ilgai neatsakė. O paskui parašė: „Nežinau… Man gėda.“
Aš įkalbinėjau: „Tiesiog išgersim kavos. Aš juk ne svetima.“

Ir pagaliau sutikom.

Jaudinausi, lyg eičiau į pasimatymą. Atėjau į mažą kavinę centrinėje gatvėje. Atsisėdau prie lango. Širdis daužėsi.

Ir staiga durys atsivėrė – ir įėjo ji. Nedidelė, liekna, plaukai surišti į uodegą. Rankose – maišelis, iš kurio kyšojo pliušinis zuikis. Šalia – ketverių mergaitė, su rožine suknele ir didžiulėmis akimis.

– Ar čia jūs? – paklausė Inga ir nusišypsojo.
– Taip, – linktelėjau.

Ir mes apsikabinome, kaip senos draugės.

Agnė iškart ištiesė man zuikį:
– Čia jums.
Aš sutrikau:
– Ačiū, brangioji.

Sėdėjome, gėrėme arbatą, kalbėjomės. Iš pradžių buvo nedrąsu, paskui lengva. Inga pasakojo apie savo darbą, aš – apie savo. Vaikai greitai susidraugavo, bėgiojo tarp staliukų.

Ir vienu momentu pagalvojau: štai jis, tikras stebuklas. Prieš metus išsiunčiau siuntinį beveik atsitiktinai. O dabar sėdžiu čia, o prieš mane – žmogus, kuris tapo svarbus mano gyvenime.

Po to susitikimo bendravome dar artimiau. Kartais siųsdavome viena kitai mažų dovanėlių: aš – knygų, ji – uogienės stiklainį.

Ir žinote, kas nuostabu? Mano gyvenime tapo mažiau pykčio, mažiau nuovargio. Išmokau džiaugtis smulkmenomis.

Visa tai – tik todėl, kad tada nenusisukau.

Dabar, po dvejų metų nuo pirmo siuntinio, saugau tuos piešinius ir džiovintas gėles dėžutėje. Kartais išsitraukiu, peržiūriu. Ir kiekvieną kartą pagalvoju: pasaulyje tiek daug blogio ir abejingumo, bet užtenka vieną kartą ištiesi ranką – ir tai sugrįžta šimteriopai.

Mes visi esame sujungti nematomais siūlais. O mažas poelgis gali pakeisti kieno nors gyvenimą. O kartais – ir tavo paties. ❤️

—

Хочешь, я ещё сделаю **сокращённую версию** этого текста для публикации в соцсетях (короткий пост-тизер)?