Saulius metė žmoną su mažu sūnumi likimo valiai. Ir tik kai sūnus jau buvo suaugęs, tėvas prisiminė juos su mama

Saulius paliko žmoną su mažu sūnumi likimo valiai. Tą dieną, kai jis galutinai užtrenkė duris ir nebegrįžo, Jadvyga suprato: jos gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau. Tik daug vėliau, kai jų sūnus jau buvo suaugęs, tėvas prisiminė, kad kažkur toli gyvena žmona ir vaikas.

Jadvygai niekada nepatiko jos vardas. Ji visada jautė, kad jis per sunkus, per griežtas jaunai merginai. Tačiau gamta ją apdovanojo tuo, ko kitos galėjo tik pavydėti – ilgais, tankiais, iki liemens siekiančiais plaukais. Ji supindavo juos į storą kasą, ir ta kasa tapo tarsi jos pasididžiavimu ir likimo ženklu. Nes būtent ją pamatęs Saulius pirmą kartą negalėjo atitraukti akių.

Jis stebėjosi, grožėjosi, net kikeno, kai išgirdo merginos vardą – „Jadvyga“. Bet vardas jam netrukdė. Pradėjo ją kalbinti, kvietė į pasimatymus, glostė jos savimeilę. O po keturių mėnesių jau klūpėjo prieš ją su žiedu rankoje.

Merginos mama kategoriškai nepritarė. Ji jautė, kad ši santuoka – klaida. „Tu dar per jauna. Jis tau ne pora,“ – kartojo ji dukrai. Bet Jadvyga buvo įsimylėjusi. Ir meilė, kaip dažnai būna, užgožė protą. Jie susituokė.

Vos tik praėjo vestuvių šventės, Saulius pasikeitė. Nebelikę švelnių žodžių, komplimentų. Vietoj jų atsirado priekaištai: ne taip padaryta vakarienė, ne taip išplauti drabužiai, net jos kalbėjimo maniera jį ėmė erzinti. Jadvygai skaudėjo, bet ji tylėjo – galvodama, kad tai laikina.

Netrukus gimė sūnus, mažasis Dainius. Jadvygai atrodė, kad dabar viskas pasikeis, kad tėvystė privers Saulių būti švelnesniu. Bet ji klydo. Vyras tapo dar šaltesnis. Kai berniukui suėjo ketveri, vieną vakarą Saulius paprasčiausiai nebegrįžo namo. Vėliau tokių naktų pasikartojo vis daugiau. O į žmonos klausimus jis atsakydavo šaltai: „Ne patinka – skirkis.“

Galų gale skyrybos įvyko. Saulius nei alimentų mokėjo, nei domėjosi sūnumi. Jadvygai teko viską nešti ant savo pečių, o vienintelė pagalba buvo jos tėvai. Jie rėmė dukrą, padėjo auginti anūką, bet Jadvyga jautė nuolatinį pažeminimą – juk ji taip tikėjo Sauliumi, taip juo pasitikėjo, o jis išdavė.

Dainius augo matydamas motinos ašaras ir tylų jos skausmą. Jis anksti subrendo. Baigęs mokyklą, išvyko į Austriją. Ten greitai rado darbą, ėmė kabintis į gyvenimą. Ir nors buvo toli, jis niekada nepamiršo savo mamos. Siuntė jai pinigus, nupirko naują, erdvų namą, pasirūpino, kad ji nieko netrūktų.

Jadvyga didžiavosi sūnumi. Kartais, kai vakare likdavo viena, ji pagalvodavo: „Visą gyvenimą kentėjau dėl vieno vyro, bet gyvenimo prasmę radau per savo vaiką.“

Vieną dieną, kai ji sėdėjo prie lango su arbatos puodeliu, išgirdo beldimą į duris. Atidarė – ir neteko žado. Ant slenksčio stovėjo Saulius. Senstelėjęs, pavargęs, bet vis dar su tuo pačiu įžūlumu akyse.

– Noriu susitaikyti, – pasakė jis, lyg nieko nebūtų nutikę.

Jadvyga negalėjo patikėti savo ausimis. Bet netrukus paaiškėjo, kodėl jis čia. Pasirodo, po skyrybų su kita moterimi jis liko be turto, be namų. Jo žmona viską prisiteisė teisme. Ir dabar jis, tarsi nieko nebūtų praradęs, drįso sakyti:

– Tai mūsų sūnus tau nupirko šį namą? Vadinasi, ir aš turiu teisę čia gyventi.

Staiga suskambo telefonas – tai buvo Dainius. Jadvyga suvirpėjo iš palengvėjimo, bet vos spėjo ištarti sūnaus vardą, Saulius išplėšė aparatą iš jos rankų.

– Klausyk, – tarė jis į ragelį, – tu privalai pasirūpinti savo tėvu.

Kelių sekundžių tyla. Ir paskui Dainiaus balsas, tvirtas kaip plienas:

– Aš neturiu tėvo. Dink iš to namo. Jei dar kartą pasirodysi – turėsi rimtų problemų.

Saulius sustingo, po to trenkė durimis ir išėjo. Daugiau jo niekas nebematė.

Jadvyga ilgai sėdėjo prie lango, laikydama rankoje telefoną. Širdyje buvo skausmas, bet šalia jo – pasididžiavimas. Jos sūnus tapo tuo vyru, kokio niekada nesugebėjo būti Saulius.