Trisdešimt metų mano vyras manęs neįleido į savo kabinetą

Trisdešimt metų mano vyras manęs neįleido į savo kabinetą.
Kasryt jis praeidavo pro mane, užrakindavo duris, o raktą slėpdavo taip, kad aš jo netyčia nematyčiau.
Iš pradžių klausiau, o paskui — kažkuriuo metu supratau, kad bijau atsakymo.

Bet viduje viskas virė. Pykau, buvau užgauta, nekentėdavau to kabineto, spynos, vyro.
Metams bėgant tos durys tapo kaip neužgyjanti žaizda — ir nuolat šniokšdavo.
Prieš dvi savaites mano vyras netikėtai mirė.

Ir šiandien aš stoviu prieš tas duris ir pirmą kartą per trisdešimt metų apsisprendžiu įeiti į jas.
Sūnus prašo palikti viską kaip yra, bet aš jau spaudžiu rankose plaktuką.

Pirmas smūgis — ir ore kyla dulkių kvapas, sumaišytas su kažkuo… keistu.
Aš sustingstu nuo to, ką ten pamačiau…

Aš žengiu žingsnį — ir nosį užtvindo kvapas. Ne dulkių ir nei supuvęs. O šiltas, švelnus.
Lentynos palei sienas pilnos žaislų. Pliušiniai meškinai, mediniai arkliukai, lėlės be akių, mašinėlės su atšokančiais dažais.
Ant kiekvienos — maža etiketė su vardu ir data.

Aš prieinu prie stalo. Ten dėžutė su nuotraukomis.
Pirma — maždaug penkerių metų mergaitė, su ligoninės pižama, meškiuku rankose. Ant nugarėlės: «Sofija. 2005».
Antra — berniukas, plikas, bet šypsosi iki ausų. «Luka. 1991».
Toliau dar. Ir dar. Ir dar.

Aš atsisedu tiesiai ant grindų.
Kampelyje guli užrašų knygelė. Atsiverčiu — ir širdis suspaudžia. Tai tėvų laiškai vaikams. Dėkingumai, parašyti drebėjomis rankomis. Ašaros, išverstos į žodžius.
Daugelį metų jis lankydavosi vaikų klinikoje, pirkdavo žaislus, lankydavo sergančius vaikus, rašydavo laiškus, kai jie iškeliavo.
Ir kiekvieną atminimą laikė čia — už durų, kurias aš nekęsdavau.

— Mama… — Sūnus ateina į kambarį, žiūrėdamas į viską taip, lyg būtų įžengęs į šventyklą. — Kodėl jis tau nepasakė?
Aš glostau suglamžytą meškiuką, lyg kieno nors ranką, kurios jau negrįžta.
— Gal bijojo, kad neištversiu. Ar norėjo, kad jis turėtų vietą, kur galėtų palikti visa tai.

Aš žiūriu į lentynas ir suprantu: gyvenau ne su pabaisa.
Aš gyvenau su žmogumi, kuris nešiojo savyje tiek daug svetimos skausmo, kad negalėjo jos įnešti į mūsų namus.
Tos durys nebuvo priekaištas man. Jos buvo skydas, kuriuo jis mane gynė.

O jei jūsų artimas žmogus turėtų paslaptį, kurios jums neatskleidė iki mirties — ar norėtumėte ją sužinoti, ar paliktumėte duris uždarytas?