Senas sąsiuvinių kvapas mane vis dar išveda iš pusiausvyros…

Visai neseniai mamos sandėliuke atsitiktinai užkliuvau už senos dėžės. Viduje — mano mokykliniai sąsiuviniai, dienynai, rašteliai, nuotraukos. Ir kai atverčiau pirmąjį susiglamžiusį sąsiuvinį languotu lapu, mane užplūdo prisiminimai. Tas kvapas — popieriaus, rašalo, kreidos — lyg grąžino mane penkiolika metų atgal. Sėdėjau ant grindų, tarp dulkių ir senų daiktų, ir verkiau. Ne todėl, kad buvo blogai, bet todėl, kad buvo per daug gera — o visa tai jau niekada nebegrįš. Ir prisiminiau štai ką…

Mes su Rasa visada sėdėdavome paskutiniame suole. Mokytojai burbėdavo: „Ten gale kaip turguje!“ — o mes vos tramdydavome juoką, slėpdamos po stalu raštelius. Iki šiol kažkur turiu mažą lapelį su jos kreivais rašmenimis: „Po pamokų einam prie kiosko čipsų?“ Tada tai atrodė pats svarbiausias dienos įvykis.

Prisimenu, kaip aštuntoje klasėje pas mus atėjo naujas berniukas — Mantas. Pusė klasės dėl jo dūsavo, o aš slapta rašiau jo pavardę šalia savosios istorijos sąsiuvinyje. Juokinga, tiesa? Mes visi tada tikėjome, kad mokyklinė meilė yra amžina. Iki šiol pamenu, kaip stipriai plakė širdis, kai jis paprašė pas kolinti tušinuką. Smulkmena, bet aš dar savaitę jį nešiojausi penalėje, bijodama naudoti — kad „neištrynčiau“ jo prisilietimo. Dabar tai atrodo naivu, bet iš tokių smulkmenų tada buvo sudėta mūsų laimė.

Buvo ir kontroliniai, kai širdis daužėsi taip, lyg nuo pažymio priklausytų visas gyvenimas. „Ingrida, duok nusirašyt!“ — šnibždėdavo Tomas iš pirmo suolo. Ir aš, drebėdama, paduodavau jam špargalkę. O paskui visi juokdavomės bufete valgydami bandeles ir aptarinėdami, kaip „griežtai“ į mus žiūrėjo matematikos mokytoja.

Dar būdavo mokyklos šventės. Kalėdos aktų salėje, mandarinų kvapas ir pigios girliandos, mirksinčios it pamišusios. Repetuodavome šokius iki vėlyvo vakaro, kūrėme vaidinimus, siuvome kostiumus. Pamenu, kaip paskutinę minutę pametusi karūną „Snaigutės“ vaidmeniui verkiau tualete, o klasės merginos man nulipdė naują iš folijos ir blizgučių. Tada tai atrodė katastrofa, o iš tiesų buvo tikras stebuklas. Tas bendrumo jausmas, kai visa klasė — kaip viena šeima, daugiau niekur gyvenime man nepasikartojo.

Net mokytojai buvo ypatingi. Tada nesupratau, kodėl mūsų auklėtoja taip dažnai ant mūsų rėkdavo, o dabar suprantu — ji mus tiesiog mylėjo. Mes jai buvome lyg vaikai. Kai neseniai sutikau ją gatvėje, ji iš karto mane pažino: „Ingrida, kaip tu užaugai!“ Ir man suspaudė širdį. Nes jai mes visada liksime tie patys triukšmingi paaugliai, kurie neleido ramiai vesti pamokų. O man ji visada bus žmogus, kuris vienu vieninteliu žodžiu mokėjo palengvinti net sunkiausią dieną.

O paskui viskas baigėsi taip greitai. Paskutinis skambutis, baltos prijuostės, juostelės plaukuose, berniukai su kostiumais. Stovėjome, laikėmės už rankų ir verkėme. Atrodė, kad tai amžinas atsisveikinimas — bet niekas tuo netikėjo. Žadėjome: „Susitiksime kasmet! Niekada neprapulsime!“ Bet paskui atsirado universitetai, darbas, šeimos. Susirašinėti nustojo. Dabar net nežinau, kur daugelis gyvena, kuo užsiima. Ir tai skaudina. Nes tada buvome arčiau vieni kitų nei kas nors kitas.

Ir žinote, kas keisčiausia? Laimė tada buvo paprasta. Ji tilpo į stiklinę limonado ir pasivaikščiojimą prie kiosko po pamokų. Į tai, kaip mes ėjome namo pilkais gatvėmis su sunkiais kuprinėmis ant pečių ir svajojome: „Kai baigsime mokyklą — prasidės tikrasis gyvenimas.“

Ir tikrasis gyvenimas atėjo… bet kodėl jis netapo lengvesnis?

Visai neseniai sutikau savo bendraklasį Dainių. Kadaise jis buvo pirmas gražuolis mokykloje, visos merginos dėl jo alpo. Mes stovėjome eilėje vaistinėje, ir jis manęs iš pradžių net neatpažino. O kai atpažino, tik gūžtelėjo pečiais: „Na, labas.“ Ir nuėjo. O man galvoje iškilo, kaip jis kartą apgynė mane nuo vyresnių klasių vaikinų, kai šie bandė atimti telefoną. Tada man atrodė — tikras herojus iš filmo. O dabar — pavargęs vyras. Ir aš tokia pati.

Kartais pagalvoju: jei galėčiau vienai dienai sugrįžti į mokyklą, pasirinkčiau visiškai paprastą dieną. Kai sėdime biologijos pamokoje, lauke lyja, o aš piešiu širdeles sąsiuvinyje. Ir šalia Rasa šnibžda: „Kad greičiau tas skambutis.“ O paskui skambutis iš tiesų suskamba, ir mes lekiame koridoriumi, juokiamės taip, kad mus veja lauk budėtojas.

Radau dėžėje savo seną dienyną. Atverčiau — o pirmasis įrašas: „Šiandien su mergaitėmis valgėme ledus ir prisiekėme niekada neišsiskirti.“ Aš juokiausi ir verkiau vienu metu. Nes su kai kuriomis net nepamenu, kaip nustojome bendrauti. Gyvenimas mus išblaškė po skirtingus miestus. O juk žadėjome…

Kartais jaučiu, kad mokyklos metai buvo vienintelis laikas, kai gyvenau iš tikrųjų. Be baimių, be kaukių, be sunkių pasirinkimų. Tiesiog gyvenau. Ir būtent senų sąsiuvinių kvapas man tai priminė. Jis lyg durys į praeitį, kurios visada liks pravertos — tereikia įkvėpti.

Dabar pagaunu save galvojant: triukšmingame suaugusiųjų gyvenime man trūksta tų paprastų džiaugsmų. Kai laimė tilpo į šokoladą per pertrauką, o didžiausia bėda buvo dvejetas iš algebros. Dabar turiu darbą, atsakomybę, rimtų problemų, bet nė viena jų neišmokė manęs taip džiaugtis smulkmenomis, kaip tada mokykla. Gal todėl senų sąsiuvinių kvapas mane taip stipriai traukia atgal. Nes ten buvau pati tikriausia — be kaukių, be vaidmenų, be baimės būti savimi.

Uždariau dėžę, padėjau ją atgal. Bet dabar žinau: kai bus visai sunku, aš ją vėl atversiu. Ir sugrįšiu ten, kur viskas buvo paprasta, tikra ir nuoširdu.

Ar ir jums kartais atrodo, kad būtent tos paprastos, mokyklinės akimirkos buvo pačios gražiausios visame gyvenime?