Įprastas šeštadienis: skalbimas, tvarkymas, gaminimas… kol viena vyro frazė neapsuko visko aukštyn kojomis

Šeštadienio rytą užsiėmiau skalbimu, kai į kambarį įėjo mano vyras ir, lyg niekur nieko, tarė: – Labas, mylimoji. Mano šeima šiandien užsuks mūsų aplankyti. Nesijaudink. Turi apie keturias valandas, ne daugiau.

Mama, tėtis, sesuo su vaikais. Nieko ypatingo. Tiesiog šiek tiek apsitvarkyti, nubėgt už produktų, paruošt vakarienės. Na, kad nesusigėdinti. Ir, lyg niekur nieko, įsitaisė ant sofos, ištiesė kojas ir pradėjo perjunginėti kanalus, tarsi tai būtų pats įprasčiausias šeštadienis.

Man iki skausmo atsibodo būti jo nemokama šeimos renginių vadove. Todėl aš šiltai nusišypsojau: – Žinoma, brangusis. Dabar lėksiu į parduotuvę. Pasiėmiau raktus, išėjau, sėdau į automobilį… ir išvažiavau. Bet ne už produktų. Aš nusprendžiau… 

Aš nusprendžiau išvažiuoti. Tiesiog taip. Be krepšio, be sąrašo, be plano. Užvedžiau variklį, ir variklio garsas man pasirodė kaip nuoširdžiausias garsas per pastarąjį laiką.

Važiavau kur akys vedė, galvodama, kad jei dabar grįšiu, viskas bus kaip visada: nupirksiu produktus, išvalysiu grindis, virsiu sriubą, įdėsiu mėsą į orkaitę, nusišypsosiu jo motinai, supilsiu arbatą jo tėvui, surinksiu žaislus už jo sesers sūnėnus, o tada, kai jie išvažiuos, aš vėl išplausiu indus, sulankstysiu staltiesę ir atsisėsiu šalia žmogaus, kuris net nepaklaus: „O kaip tu?“

Prisiparkavau prie krantinės, likau automobilyje. Telefonas vibruoja — pranešimai su trumpais klausimais ir komandiniais pasiūlymais: „Kur tu?“, „Nupirk žalių obuolių“, „Mamą geriau vištienai, be prieskonių“, „Kiek laiko reikia desertui?“. Žiūrėjau į ekraną ir man buvo keista: lyg tai ne aš, lyg kažkas kitas gyvena šį gyvenimą, o aš stebiu ir negaliu kištis. Nutildžiau garsą ir įdėjau telefoną į daiktų dėžę. Man buvo baisu ir lengva vienu metu.

Sėdėjau ir prisiminiau, kaip tai iš viso prasidėjo. Atrodė, kad viskas buvo normaliai. Meilė, paprasti džiaugsmai, „mes komanda“. Tik laikui bėgant „komanda“ nepastebimai pavirto į „tu padaryk“. Iš pradžių smulkmenos: paskambinti jo mamai, perkelti vizitą pas gydytoją, nupirkti dovaną jo seseriai, užsakyti meistrą. Vėliau daugiau: organizuoti šeimos vakarienę, pasitikti pristatymą, nuvežti jo dokumentus. Juokiausi iš savęs: „Na aš galiu, man nesunku“. Ir tikrai, nebuvo sunku — iki tol, kol supratau, kad manęs nebematyti. Namuose buvo visos rolės: motina, tėvas, sesuo, vaikai, svečiai. Buvo pozicija: vadybininkė. Tik nebuvo manęs.

Išlipau iš automobilio ir ėjau krantine. Buvo vėsu, vėjas šėlo plaukus. Nežinojau, kur eiti. Tiesiog ėjau. Norėjosi paskambinti draugei, bet prisiminiau, kaip ji praeitą kartą pasakė: „Na tu gi pati pasirinkai. Vyrai tokie. Kentėk.“ Nenorėjau kentėti. Nenorėjau vėl virsti ta, kuri visada „supras“, „uždengs“, „spės“.

Ėjau į mažą kavinę. Užsisakiau arbatos ir paprastą bandelę. Sėdėjau prie lango ir žiūrėjau, kaip aplink prabėga žmonės. Šalia pora ginčijosi apie kažkokias nesąmones. Jie buvo juokingi, gyvi. Atrodė kaip du, kurie turi teisę ginčytis ir taikytis. Man tokio jausmo seniai trūko — teisės būti. Išsitraukiau telefoną ir parašiau vieną žinutę: „Svečių šiandien nebus. Išvažiavau. Tvarkykis namus pats.“ Spaudžiau „siųsti“ ir užmerkiau akis. Po minutės pasipylė skambučiai. Nepriėmiau nė vieno.

Supratau, kad grįšiu. Neturiu iliuzijų, kad galima tiesiog išeiti ir daugiau niekada nesirodyti. Ten mano namai, ten daiktai, ten mano nuotraukos, mano puodelis, mano pledas. Ten jo televizoriaus triukšmas ir jo kvepalų kvapas, kurio seniai nebepastebiu. Bet šiandien nenorėjau grįžti iš karto. Šiandien norėjau patikrinti, ar turiu balsą, jei šalia nėra nieko kito.

Sėdėjau ir rašiau jam laišką — tikrą, ant popieriaus iš užrašų knygelės, kurią seniai nešiojau rankinėje ir nei karto neatidariau. Rašiau apie tai, kaip mane skaudina kiekvieną šeštadienį girdėti frazę „Nesijaudink, turi porą valandų“ ir matyti, kaip jis sėdasi ant sofos, lyg aš — pristatymo paslaugos. Rašiau apie tai, kad man reikia ne viršininko, o partnerio. Kad daugiau nenoriu būti ta, kurios nepastebi, kol viskas veikia. Kad šiuose namuose taip pat turiu laisvadienių, nuovargį, norus, kūną, miegą. Kad taip pat kartais noriu atsigulti ir spaudinėti nuotolinio pulto mygtukus. Kad man reikia paprasto „ačiū“, paprasto „kaip tu?“, paprasto „darykime kartu“. Rašiau ir verkiau, nes pagaliau kalbėjau sau tiesą.

Prisimenu jo motiną. Gera moteris, bet griežta. Ji mėgsta tvarką, mėgsta mokyti. Ji visada man sakydavo, kaip „reikia“. Reikia mokėti, reikia kentėti, reikia būti išmintinga. Stengiausi būti išmintinga taip, kaip ji mato. Ir tapau nepastebima. Galbūt, išmintis — tai ne kentėti viską aplink. Galbūt, išmintis — vieną kartą išeiti iš namų ir nuvykti ne į parduotuvę, bet į save.

Telefonas vėl vibruoja. Žinutė nuo jo: „Ar tu išprotėjai? Šeima atvažiuoja“. Paskui dar viena: „Grįžk iš karto“. Tada skambutis nuo jo sesers: „Nepavedinėk“. Po to nuo jo motinos: „Taip šeimininkės nesielgia“. Sėdėjau, laikiau rankas po stalu, kad jos nedrebėtų, ir galvojau, kad daugiau nenoriu būti „šeimininke“ jų supratimu. Noriu būti žmogumi. Žmona. Moterimi. Ne funkcija.

Sumokėjau, išėjau, vėl sėdau į automobilį ir išvažiavau ne namo. Išvažiavau pas savo motiną. Seniai tikrai nesikalbėjome. Ji atidarė duris ir nustebo — be skambučio, be įspėjimo. Pažvelgė į mane ir suprato viską, arba beveik viską. Pasakė: „Įeik“. Nusivilkau švarkelį, atsisėdau ant kėdės, ir mane pralaužė. Pasakojau, kaip tai — gyventi su žmogumi, kuris nuoširdžiai nemato, kad tu — gyva būtybė. Kaip tai — šypsotis jo šeimai, kai viduje tave vargina nuovargis. Kaip tai — tylėti, nes „ne laikas“ ir „ne gadinti nuotaikos“. Motina klausėsi ir laikė mane už rankos. Paskui tyliai pasakė: „Ar tu bent kartą jam sakęs? Ne užuomina, o sakęs?“

Nutilau. Ne. Tikrai — ne. Užsimindavau, pavargdavau, daužydavau duris be reikalo, kartais nebegamindavau, tikėdamasi, kad jis pats susipranta. Jis nesuprato. Jis nėra blogas. Jis tiesiog buvo pripratęs. Visi mus taip mokė — jei moteris šalia, viskas bus padaryta. Pati pastebės, pati nupirks, pati paruoš, pati paguos, pati sugalvos. O jei pavargs — „Po to pailsėk“.

Sėdėjau motinos virtuvėje ir supratau: jei dabar grįšiu ir vėl padarysiu viską, kaip įprasta, apleisiu save. Jei negrįšiu iš viso, apleisiu viską, kas mus siejo. Tikriausiai, kažkur per vidurį yra sąžiningas kelias. Pasakyti. Ne užuomina. Ne tylėjimu. Pasakyti, kad taip daugiau negalima. Kad išeinu ne į kitą gyvenimą, o nuo tos rolės, į kurią mane įstatė. Kad jei jis nori mūsų, o ne nemokamos paslaugos, mums teks keisti taisykles.

Paskambinau jam pati. Pasakiau ramiu balsu: „Šiandien svečių nebus. Jei nori, galime kviesti juos kitą dieną, kai tu užsiimsi puse reikalų. Šiandien liksiu pas savo motiną. Rytoj pasikalbėsime. Suaugusiškai. Be riksmų. Arba gyvensime kaip du žmonės, arba niekaip“. Kitoje linijos pusėje buvo tylu, paskui pyktis, paskui priekaištai. Klausiau ir nesiteisinau. Pirmą kartą per ilgą laiką.

Vakare nuėjau miegoti savo kambaryje. Man buvo baisu, bet taip jauku ir laisva. Galvojau apie tai, kad rytoj bus sunku. Kad bus įžeidimai, kalbos, priekaištai. Kad bus skausminga. Bet, galbūt, pirmą kartą tai bus sąžininga.

Nežinau, kuo tai baigsis. Tikrai nežinau. Galbūt jis supras. Galbūt ne. Galbūt surasime vidurį. Galbūt man teks susirinkti savo daiktus jau iš tikrųjų. Bet žinau vieną dalyką: šiandien nustojau būti kitų laimės vadybininke. Šiandien pasirinkau save — ne vietoj kažko, o kartu su viltimi, kad ir mane galima pastebėti.

Papasakokite atvirai: ar kada nors išėjote, kad grįžtumėte kitokie — išgirsti? Ar likote ir tylėjote, nes taip paprasčiau visiems, išskyrus jums?