Ji pažemino mane prieš visą šeimą, atsisakiusi žiedo. O po dviejų mėnesių jos tėvas paskambino man verkdamas į ragelį…

Visada maniau, kad pasiūlymas tuoktis yra akimirka, kurią prisiminsiu visą gyvenimą. Man buvo 21 metai, taupiau žiedui kelis mėnesius — atsisakydavau visko, dirbdavau naktimis, kad tik nusipirkčiau ne pigiausią, o tokį, kuris būtų su siela. Ne dėl puikavimosi — tiesiog norėjau, kad ji pajustų: esu rimtas, esu pasiruošęs viskam.

Susirinkome pas jos tėvus į šeimos vakarienę. Nervinausi — delnai prakaitavo, širdis daužėsi taip, lyg būtų pasiruošusi iššokti iš krūtinės. Tą vakarą ji buvo ypatingai graži — su mėlyna suknele, su šypsena, kuri visada atimdavo man žadą. Ir štai aš atsiklaupiau ant vieno kelio, ištraukiau dėžutę, atidariau ją — ir iš visos širdies pasakiau išmoktas kalbas.

Bet, užuot pamačiau džiaugsmo ašaras, jos veide išvydau panieką.
— Ir viskas? — garsiai, beveik pašaipiai, paklausė ji. — Tas žiedas? Ar rimtai manai, kad aš dėvėsiu šitą?

Kambaryje įsivyravo tyla. Jos mama nusisuko, kažkas krenkštelėjo, o aš stovėjau ant kelių, jausdamas, kaip žemė slysta iš po kojų. Norėjosi tiesiog dingti. Norėjau rėkti, kad aš ją mylėjau, kad taupiau ne pinigus — o viltį, kad būsime laimingi. Bet nieko nepasakiau.

Po kelių minučių atsistojau, uždariau dėžutę ir ramiai pasakiau:
— Atsiprašau, aš suklydau.

Ir išėjau. Be skandalų, be paaiškinimų. Paprasčiausiai išėjau.

Po to vakaro daugiau jos nebemačiau. Ištryniau iš visų tinklų, užblokavau jos numerį. Ne iš pykčio — tiesiog nebegalėjau priminti sau to pažeminimo. Vakarais žiūrėdavau į žiedą, gulintį stalčiuje, ir nesugebėjau jo išmesti. Viskas viduje skaudėjo. Juk aš tikrai ją mylėjau — tokią, kokia ji buvo anksčiau: šiltą, juokingą, tikrą.

Praėjo du mėnesiai. Jau beveik nustojau kažko laukti. Ir staiga suskambo telefonas.
Ekrane — jos tėvo numeris.

Jis kalbėjo lėtai, tarsi sunkiai rinkdamas žodžius. Balsas drebėjo.
— Sūnau… turėjau tau pasakyti. Ji… gailisi. Labai. Verkė, šaukė ant savęs. Ji suprato, kad viską sugriovė. Jai buvo gėda prieš visą šeimą, ir ji per tave išsiliejo…

Aš tylėjau. Nežinojau, ką pasakyti.
— Ji juk tave mylėjo, — tęsė jis. — Tiesiog… išdidumas. Kvailumas. Dabar ji neranda sau vietos.

Po pokalbio ilgai sėdėjau tamsoje. Man buvo skaudu ir tuo pačiu keistai lengva. Supratau, kad nenoriu susigrąžinti praeities. Bet atleidau.

Praėjo metai. Tapau kitu žmogumi. Dabar žinau: meilė — tai ne žiedas, ne pinigai, ne gražūs žodžiai. Tai, kai ne žemina, ne lygina, ne meta skaudžiai į veidą. Tai pagarba. Ir jei jos nėra — jokie «atsiprašau» vėliau nesuklijuos įtrūkio.

Kartais pagalvoju: o kas, jei tada nebūčiau atsistojęs ir išėjęs? Jei būčiau likęs, teisindamasis, bandydamas suprasti?
Ar būčiau buvęs laimingesnis… ar tiesiog galutinai praradęs save?

O jūs — ar galėtumėte atleisti tam, kuris sudaužė jums širdį viešai?