Po 25 metų santuokos mano vyras paliko mane dėl jaunos moters, manydamas, kad esu nusipenėjusi, negraži ir neįdomi jam

Po 25 metų santuokos vyras pasakė, kad palieka mane dėl jaunos ir gražios moters. Jis tai pasakė taip ramiai, lyg kalbėtų apie orą. Priežastis – „Tu pasidarei tūta, negraži, neįdomi, visiškai nesirūpini savimi“, – taip ir pasakė. Aš stovėjau sušlapusiomis rankomis prie plautuvės, plaudama indus, nežinodama, kaip reaguoti, o jo žodžiai lyg elektros srovė nukrečia mano kūną.

Jis susidėjo kažkokius daiktus į krepšį ir ruošėsi išeiti. Paklausiau: „O kaip aš? O kaip mes?“ Jis gūžtelėjo pečiais: „Aš pavargau.“ Ir išėjo.

Durys užsidarė taip kasdieniškai, kad aš sutrikau. Man pasirodė, kad likau ne tik be vyro, bet ir be savęs. O paskui atėjo mintis, nuo kurios pasidarė labai karti…

Iš tiesų ilgai gyvenau „šeimai“. Ryte – pusryčiai, sumuštiniai, jo marškiniai, kelnės, vaikams uniforma, priešpiečiai. Sau – kuodelis ant galvos, pigi tušas, kremas „koks buvo akcijoje“. Į saloną nevaikščiojau, pas kosmetologą tuo labiau – gaila pinigų, o ir „man tai nepritinka“. Galvojau, kad svarbiausia – namai, tvarka, šiltas maistas, visi švarūs, gražūs ir laimingi. Galvojau: kai vaikai užaugs, vyras atsistos ant kojų, tada pradėsiu rūpintis savimi. „Vėliau“ vis atidėliojau. O tada atėjo ta diena, ir mano „vėliau“ virto „per vėlu“.

Jis išėjo pas merginą, kurios blakstienos kaip reklamoje, plokščias pilvas ir didelė krūtinė. Aš negaliu ant jos pykti – ji jauna, gyvena kaip moka. Bet man skaudu dėl jo žodžių. „Su tavim pasidarė tiesiog patogu“. Žinote, kaip tai skamba? Lyg būčiau kėdė, kurioje patogu skaityti knygą. O juk esu gyvas žmogus. Naktimis nemiegojau, kai vaikai sirgo, jam ruošiau skanius pietus vakarais, kai pavargęs grįždavo iš darbo, taupiau ant suknelių, kad jam nupirkčiau gerus batus, marškinius, kelnes.

Pirmas dienas vaikščiojau po butą ir viską valiau. Matyt, rankos bandė užimti galvą. Vaikai užaugo, gyvena atskirai, dažnai skambina, palaiko. Uošvė parašė: „Laikykis, brangute, aš šalia“. Ir tas „šalia“ buvo svarbesnis už bet kokius pokalbius. Aš verkiau vonioje, kad sienos negirdėtų. Verkiau, nes buvo pikta. Ne tik dėl neištikimybės. Dėl to, kad pati save apleidau anksčiau, nei jis mane. Save užleidau. Save niekur nepastačiau į pirmą vietą. Sau draudžiau naują suknelę, gražią šukuoseną, poilsį, netgi normalų miegą.

Po to paėmiau save už rankos – sąžiningai, kaip vaiką – ir nuėjau pas kirpėją. „Padarykite, kad norėtųsi pažiūrėti į save“. Mergina pažvelgė į mane draugiškomis akimis ir pasakė: „Padarysime“. Mes apkarpėme suskilusius galus, šiek tiek pašviesinome, ir aš veidrodyje pamačiau veidą, kurio ilgai nemačiau: pavargusį, bet mano. Kitą dieną nuėjau pas kosmetologą. Buvo baisu ir gydyjausi, lyg darau kažką nereikalingo. Bet paskui pagalvojau: visą gyvenimą dirbau „ne dėl savęs“, galima kartą padaryti „dėl savęs“.

Pradėjau vaikščioti pėsčiomis. Nusipirkau sportinę avalynę, nebrangią, bet patogią. Iš pradžių dusdavau trečiame aukšte, paskui tapo lengviau. Liaavausi gerti vėlyvą arbatą, kad geriau miegočiau. Nusipirkau kremą be nuolaidos, tiesiog todėl, kad jis man patiko. Tai smulkmenos. Bet būtent iš jų pradėjau kurti naują gyvenimą. Ir taip, aš vis dar kartais verkiu. Vakare, kai sėdu vakarieniauti viena, suprantu: mūsų nebėra dviejų. Bet dabar po ašarų turiu planą, o ne tik tuštumą.

Kartą susidūrėme prekybos centre. Jis įdėmiai pažvelgė į mane: „Tu sulieknėjai“. Norėjosi atsakyti: „Aš nelieknėjau dėl tavęs. Aš tiesiog nustojau nešti ant savęs mūsų seną gyvenimą.“ Bet aš tylėjau. Jo krepšyje buvo butelis vyno. Galbūt jaukiam vakarui su ja. Na ir tegu. Grįžau namo, užsiviriau sau kavos, įjungiau muziką ir pirmą kartą per ilgą laiką išgėriau ją neskubėdama, ne prie viryklės, o prie stalo, tyloje. Ir žinote ką? Man buvo taip ramu. Ne laiminga – tiesiog ramu.

Taip, aš pykstu. Ant jo – už griežtus žodžius. Ant savęs – už tai, kad leidau tiems žodžiams taip giliai įskaudinti. Bet pyktis yra kuras. Ant jo toli nenuvažiuosi, bet pradėti galima. Aš nesiruošiu tapti gražiai jaunute mergaite. Aš noriu būti subrendusi moteris, kuri atrodo taip, kaip jai pačiai patinka, ir gyvena ne iš baimės likti viena, o iš pagarbos sau. Vėl darau makiažą ir dažau lūpas rytais, net jei niekur neidama. Išsitraukiau iš spintos savo mėgstamą suknelę, kurią saugojau nežinia kam. Šiandien eisiu su vaikais į vakarienę restorane.

Man 58. Aš mama, draugė, moteris. Klydau, manydama, kad meilė – tai visada kantriai ir skalbti. Meilė – tai, kai ir tave taip pat pastebi. Jei nepastebi – reikia pačiai įjungti šviesą. Aš įjungiu. Pamažu. Troškiai. Bet įjungiu. Ir štai aš rašau jums tai, kad daugelis iš jūsų nekartotų mano klaidų, o gyventumėte pirmiausia dėl savęs, o paskui dėl kitų.