Uošvė trenkė man vyro akivaizdoje. O ryte padariau tai, ko ji visai nesitikėjo

— Kaip tu drįsti taip su manimi kalbėti, įžūli! — suriko Janina Petrauskienė, suraukusi antakius.
Jos ranka šovė aukštyn taip greitai, kad Laura nespėjo nė krustelėti.
Smūgis nuaidėjo per virtuvę ir perskrodė tylą.
Šaukštas nukrito ant grindų, o Laurai širdį užliejo pyktis ir skausmas.

Janina marčią niekada taip ir nepriėmė.
„Per tyli, per daug žinanti, ne mūsų,“ — kartojo.
Kai Mantas neteko darbo ir jaunai porai teko persikelti pas uošvę į Kauną, gyvenimas po vienu stogu tapo nepakeliamas.
Laura tylėjo ir kentėjo, tikėdamasi, kad vyras pagaliau stos jos pusėn.
Bet dienos bėgo, ir Mantas vis dažniau juokėsi iš mamos replikų.

Tą vakarą viskas trūko.
Mantas užsipylė sriubą ant naujų kelnių.
Pavargusi Laura tik atsiduso:
— Na, dabar pats ir susitvarkyk.
Janina pašoko kaip įsiutusi ir vožė.
— Niekada daugiau taip nekalbėk su mano sūnumi! — surėkė.
Mantas prunkštelėjo:
— Mama, pažiūrėk į ją — kaip šlapia višta!

Akyse susitelkė ašaros.
Tą akimirką Laurai kažkas viduje lūžo.
Ji čiupo paltą ir išbėgo.
— Sugrįš, — suburbėjo Mantas, įsijungdamas televizorių. — Neturi kur eiti.
— Žinoma, sugrįš, — pasitenkinusi numykė Janina. — Moteris turi žinoti savo vietą.

Tačiau tą naktį Laura jau buvo apsisprendusi.
Po valandos grįžo. Tyliai.
Sutvarkė stalą, išplovė grindis, atsisėdo kamputyje su knyga.
Atrodė susitaikiusi.
Bet viduje viskas buvo kitaip.

Ryte pro užuolaidas įvirtęs Kauno auksinis švytėjimas pažadino namą.
Janina, kaip visada, kėlėsi anksti ir nuėjo į virtuvę.
Kažkas nesutapo.
Atvirose spintelėse — tuščia.
Ant kabyk­los — jokio Lauros palto.
— Mantai! — sudrebėjusiu balsu pašaukė. — Eik čia!
Vyras atšlubavo dar apsimiegojęs, bet apsidairęs sustingo.
Visi Lauros daiktai buvo dingę.

Ant stalo — raštelis, tvirta rašysena:
„Ačiū už pamoką. Dabar žinau, kas esu. Viską galite pasilikti,
išskyrus mano orumą.
Laura.“

Mantas perskaitė, rankos sudrebėjo.
— Negali būti… — sumurmėjo.
— Nesąmones vaidina, sugrįš, pamatysi, — nusipurtė Janina.

Bet praėjo dienos. Tada savaitės.
Ir Laura negrįžo.

Tuo metu ji jau buvo Vilniuje. Draugė Ieva priglaudė mažame bute Užupyje.
Laura įsidarbino knygyne, o netrukus atidarė savo rankdarbių dirbtuvėlę — „Levandų Šviesa“.
Kasdien mokėsi vėl kvėpuoti.
Šypsotis be baimės.
Pažvelgti į veidrodį ir atpažinti moterį, kuria visada norėjo būti.
Rankų darbo kvapnios žvakės su džiovintomis gėlėmis ir natūraliais aliejais greitai išgarsėjo kvartale.
Žmonės sakė:
— Uždegi Laurų žvakę — namai kvepia ramybe.

Vieną vakarą atėjo žinutė.
Iš Manto:
„Laura, mamai blogai. Aš pasiilgau tavęs. Prašau, sugrįžk.“
Laura kelias sekundes žiūrėjo į ekraną ir lėtai parašė:
„Tu nepasiilgai moters, kurią mylėjai.
Tu pasiilgai tos, kurią galėjai valdyti.
Bet tokios moters nebėra.“

Ji padėjo telefoną, pravėrė langą ir įkvėpė vėsaus Vilniaus oro.
Danguje dar laikėsi rausvos spalvos.
Laura nusišypsojo.
Ji prarado visa, kas buvo netikra, bet atgavo tai, kas brangiausia: save.