Vyras staiga pradėjo man nešti gėles – be priežasties, be švenčių, be paaiškinimų. O tada supratau, kad kiekviena puokštė – tai ne meilės išpažintis, o būdas paslėpti tiesą, kurios tuo metu dar nežinojau…

Vyras pradėjo man dovanoti gėles.
Pirmiausia – rožes. Raudonas, kaip iš atviruko Valentino dienai. Vėliau – tulpės, frezijos, bijūnai.
Kiekvieną dieną – naujos. Tarsi norėtų kompensuoti visus tuos metus, kai pamiršdavo apie mano gimtadienį, apie Kovo 8-ąją, apie paprastus žodžius „tu man reikalinga“.
Tai mane jaudindavo. Netgi apsiašarodavau. Galvojau – galbūt jis suprato? Galbūt suvokė, kad pavargau laukti dėmesio, ir pagaliau nusprendė kažką pakeisti?

Priimdavau tas puokštes drebančiomis rankomis ir su viltimi širdyje. Tikėjau, kad tai yra ženklas. Kad galime vėl būti laimingi.

Jis taip pat tarsi tapo kitoks – švelnesnis, rūpestingesnis, dėmesingesnis. Klausdavo, kaip praėjo diena, padėdavo namuose.
Aš žiūrėjau į jį ir galvojau: štai pagaliau. Štai jis – mūsų meilės antrasis kvėpavimas.

O tada viskas netikėtai pasikeitė.

Netikėtai sutikau turgelyje jo kolegę.
Ji nusišypsojo ir pasakė:
– „Kaip jūsų atostogos Prahoje?“.
Aš tik linktelėjau. Nusišypsojau. Bet viduje viskas sustingo. Mes niekada nebuvome Prahoje. Niekada.

Vakare jo paklausiau. Jis ramiai pasakė, kad kolegė kažką sumaišė, kad tai buvo komandiruotė, ir jis važiavo vienas.
Aš linktelėjau, bet šį kartą nepatikėjau.
Kitą rytą, kai jis išėjo į darbą, pradėjau ieškoti.
Ir radau. Automobilio daiktadėžėje buvo viešbučio sąskaita. Dviem žmonėms. Tuo pačiu savaitgaliu, kai gulėjau su temperatūra.
Koja paslydo. Viskas pasidarė aišku.

Pirktos gėlės. Naujas švelnumas. Apsėstas rūpestis.
Tai ne meilė. Tai kaltė. Bandymas numaldyti sąžinę, nukreipti mane nuo tiesos.

Tada pradėjau pastebėti daugiau:
Kaip jis šypsodavosi į telefoną. Kaip pasukdavo ekraną žemyn. Kaip pasikeitė jo kvepalų kvapas – svetimas, naujas, ne jo.

Aš tylėjau. Naktimis gulėjau šalia, klausydama jo kvėpavimo ir jaučiau, kad šis žmogus jau nebemano.
Kai jis vėl grįžo su baltų rožių puokšte, pažiūrėjau jam tiesiai į akis ir paklausiau:
– Kuo jos vardas?

Jis sustingo. Ranka su gėlėmis pakibo ore. Paskui tyliai pasakė:
– Tai nieko nereiškia…

O aš jau žinojau – tai reiškia viską.
Aš nerėkiau, nekėliau scenų, nesudaužiau vazos. Tiesiog atsistojau, nuėjau į miegamąjį ir pirmą kartą per ilgą laiką įkvėpiau pilna krūtine.

Vėliau pasakiau jam, kad žinau viską.
Jis nesiginčijo. Nesiteisino. Tiesiog tyliai sakė „atsiprašau“ ir susikrovė daiktus.
Tuo momentu supratau, kad daugiau nenoriu gyventi iliuzijomis. Kad geriau tyluma, nei kaltės jausmu nupirktos puokštės.

O jūs ar galėtumėte atleisti žmogui, kuris jums dovanojo gėles – kad paslėptų melą? 💔