Tėvai išvarė mane iš namų — ir tai pakeitė visą mano gyvenimą…

— Susikrauk savo daiktus. Nuo šios dienos čia nebegyveni, — mamos balsas buvo šaltas, akys — svetimos. Stovėjau virtuvėje su kavos puodeliu, kai šie žodžiai perpjovė tylą. Tėtis stovėjo už jos, suspaudęs lūpas ir žiūrėdamas pro langą — tarsi manęs šalia nebūtų.
— Ką? Mama, apie ką tu kalbi? — balsas drebėjo, širdis plakė gerklėje.
— Mes pavargome nuo tavo melų, — atsakė ji. — Tu žinai, apie ką kalbu.

Aš žinojau. Prieš savaitę grįžau paryčiais po koncerto su draugais. Tėtis mane užklupo virtuvėje, juokiančiąsi. Nuo tada namuose tvyrojo sunki tyla — kaltinantys žvilgsniai. Bet aš negalvojau, kad mane išvarys.
— Prašau… Kur aš eisiu? Neturiu kur…
— Tau dvidešimt vieneri. Laikas prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, — pasakė tėtis.

Susikroviau į kuprinę keletą daiktų ir išėjau. Lauke lijo lietus. Stovėjau ant šlapių laiptų, nežinodama, kur eiti. Skambinau vieniems, kitiems — kažkas neturėjo vietos, kažkas išvykęs. Beviltiškai parašiau vienai senai mokyklinei pažįstamai.
— Gali pasilikti pas mane nakvynei. Bet tik porai dienų, gerai? — pasakė ji švelniai, ir aš išgirdau ribas jos «taip».

Jos butas buvo ramus ir šiltas — visai ne kaip mano namai. Mes sėdėjome ant sofos su arbata.
— Kas nutiko?
— Nežinau… Galbūt per dažnai vaikščiojau ir per mažai klausiau. Gal jie tiesiog pavargo.
— Mane taip pat kažkada išvarė, — atsiduso ji. — Grįžau po savaitės — jau buvo kitaip. Artumas ne visiškai grįžo.

Naktį ilgai neužmigau. Galvoje sukosi mamos žodžiai: «Mes pavargome nuo tavo melų». Ar tikrai buvau bloga dukra? Ar tiesiog klydau, kaip visi kiti?

Ryte, likus viena, atidariau nešiojamąjį kompiuterį ir pradėjau ieškoti darbo — reikėjo pinigų būstui. Radau padavėjos poziciją kavinėje. Po valandos sėdėjau priešais vadovę.
— Turi patirties?
— Nedaug… bet greitai mokausi.
— Pabandysi savaitę. Tiks — liksi.

Pirmoji pamaina buvo sunki: lankytojai bambėjo dėl šaltos kavos, kolegė kreivai žiūrėjo į mano lėtumą. Vakare vos stovėjau ant kojų.
— Kaip sekėsi?
— Blogai… Bet bent jau yra kur grįžti.

Po kelių savaičių pripratau. Sutaupiau šiek tiek pinigų ir išsinuomojau mažytį kambarį bendrabutyje. Sienos — kaip popierius, girdisi visi, bet tai buvo mano kampelis. Laisvė — kukli, bet savo. Naktimis klausydavausi svetimų balsų už sienos ir galvojau apie tėvus: ar ilgisi? Ar prisimena?

Kartą gavau žinutę nuo mamos: «Ar viskas gerai?»
Ilgai žiūrėjau į ekraną ir atsakiau: «Gyvenu. Dirbu».
Po poros dienų — skambutis:
— Gal susitinkam?

Susitikome parke. Mama atrodė pavargusi ir liūdna.
— Atsiprašau… Bijojome, kad tavęs visiškai neprarastume. Norėjome, kad suprastum atsakomybę. Atrodo, perlenkėm.
Apsiverkiau:
— Ir aš kalta. Norėjau laisvės ir pamiršau apie jus.

Mes apsikabinome. Tada supratau: atleidimas — ne silpnybė, o kažko naujo pradžia.

Dabar gyvenu atskirai, dirbu, kartais užsuku pas tėvus. Mokomės kalbėti be nuoskaudų ir klausytis vieni kitų iš tiesų.
Kartais, žiūrėdama į veidrodį, klausiu savęs: ar būčiau tapusi stipresnė be tos dienos? Ar tik skausmas mus užaugina?
Kaip manote — ar gali šeima atleisti viską?