Aš praradau auskarus… ir po dviejų dienų pamačiau juos ant kaimynės lifte. Jos atsakymas mane išmušė iš vėžių…

Aš praradau savo auksinius auskarus, bet nesureikšminau to — nusprendžiau, kad pati kažkur padėjau. Po dviejų dienų sutikau kaimynę lifte, ir ji buvo… su jais. Sakė, kad tai vaikino dovana, ir net nesumirksėjo. Kai papasakojau apie tai vyrui, jis išbalo taip, tarsi jam būtų nutrūkęs kvėpavimas. Jis atsisėdo, perbraukė ranka per veidą ir tyliai pasakė, kad turi man kai ką prisipažinti. Vyras paaiškino, kad jau kelias savaites pastebi nedidelius dingstančių daiktų atvejus mūsų namuose, bet bijojo atrodyti paranojišku. O tada jis ištarė frazę, nuo kurios mane nupurtė: mes naudojomės jos valymo paslaugomis. Ji ateidavo tada, kai mūsų nebuvo. Ir dabar aš supratau: auskarai — tai tik pradžia…

Tą dieną lifte vis dar prisimenu kaip ant delno. Įėjau į vidų, jau paspaudžiau savo aukštą, o paskutinę sekundę įlėkė ji — kaimynė iš penkto. Dūsaujanti, su telefonu rankoje ir neatsargiai surištais plaukais. Ji pasitaisė sruogą ir staiga pamačiau pažįstamą šiltą blizgesį: mažus vintažinius auskarus iš geltono aukso, su mažytėmis įbrėžomis ant užsegimų.
Mano širdis trumpam sustojo.
– Gražūs, ar ne? – šypsojosi ji, pastebėjusi mano žvilgsnį. – Vaikinas padovanojo.
Ji tai pasakė taip įtikinamai, kad akimirką net suabejojau savimi.

Grįždama namo galvoje sukau kiekvieną smulkmeną. Šie auskarai priklausė mano vyro močiutei. Jis pats juos man padovanojo mūsų santuokos dieną ir sakė, kad tai atminimas, kurį reikia saugoti. Prisimenu kiekvieną įbrėžimą, kiekvieną formą. Tokie auskarai negalėjo tiesiog «pasikartoti» pas kažką kitą.

Kai grįžau į butą, vyras sėdėjo prie stalo su nešiojamuoju kompiuteriu.
– Žinai… – pradėjau kažkaip keistai lengvai, kad nesuteikčiau situacijai per daug svorio. – Atminti mano auksinius auskarus?
– Tuos nuo močiutės? – nepakeldamas akių nuo ekrano pasitikslino jis.
– Taip. Man rodos, radau juos… pas kaimynę. Lifte. Ji sakė, kad tai jos vaikino dovana.

Ir tada jis pažiūrėjo į mane. Veidas tapo baltas kaip popierius. Jis lėtai uždarė nešiojamą kompiuterį, atsistojo ir nuėjo prie komodos. Atidarė viršutinį stalčių, pažvelgė vidun, nors abu žinojome, kad ten tuščia. Tada lygiai taip pat lėtai uždarė ir grįžo prie stalo, tarsi staiga netekęs jėgų.

– Turiu tau kai ką pasakyti, – tyliai prabilo jis.
Mano viduje viskas sustingo.

– Pastarosiomis savaitėmis pastebėjau, kad dar kelios daiktos dingo, – pradėjo jis, vengdamas mano žvilgsnio. – Mano senas žiedas, motinos pakabukas su grandinėle… Maniau, kad tiesiog kažkur perkėliau. Nenorėjau atrodyti kaip paranoikas.
Jis padarė pauzę, tarsi jam būtų gėda už savo mintis.
– Ir dar… – sunkiai iškvėpė jis. – Juk kelis mėnesius naudojomės jos valymo paslaugomis. Ar prisimeni, kai sakiau, kad atradau valytoją pagal rekomendaciją? Tai buvo ji. Ji ateidavo, kai mūsų nebuvo.

Šie žodžiai smogė stipriau nei pačių papuošalų netektis. Galvoje iškart susidarė bauginantis vaizdas: ji įeina į mūsų namus, šypsosi, plauna grindis, valo dulkes… ir ramiai atveria mūsų stalčius. Ima mūsų daiktus, matuoja, pasirenka tai, kas patiks, o tada lygiai taip pat ramiai išeina.

– Tu manai, tai ji? – paklausiau, nors jau žinojau atsakymą.
– O kas dar? – vyras išskėtė rankas. – Auskarai, žiedas, grandinėlė… viskas buvo vienoje ir toje pačioje vietoje. Ir viskas dingo po to, kai ji pradėjo pas mus lankytis.

Atsisėdau esančiam kėdėje, nes kojos staiga tapo minkštos kaip vaškas. Krūtinėje augo pyktis, maišytas su nuoskauda ir keistu išdavystės jausmu. Mes patikėjome jai savo namus. Duris, kurias uždarome manydami, kad čia yra mūsų saugus pasaulis, staiga pasirodė atsivėrusios svetimam žmogui.

– Eikime pas ją, – netikėtai sau pasakiau užtikrintai. – Dabar.

Išėjome į laiptinę ir pasibeldėme. Širdis plakė taip stipriai, kad girdėjau ją ausyse. Ji atidarė beveik iškart, su namine maikute, su įprasta pusšypsena.
– O, labas! – nudžiugo ji. – Nutiko kas nors?

Aš pažvelgiau jai tiesiai į akis.
– Taip, nutiko. Norime pasikalbėti apie mano auskarus.
Šypsena dingo nuo jos veido.
– Apie kokius auskarus? – ji pabandė apsimesti, kad nesupranta.

Vyras išsitraukė iš piniginės seną nuotrauką. Joje buvo jo jauna mama, vilkinti suknelę ir… su tais pačiais auskarais.
– Tai šeimos papuošalai, – sakė jis ramiu balsu. – Jie dingo iš mūsų namų. O prieš dvi dienas mano žmona pamatė juos pas tave lifte.

Kaimynė išbalo, jos lūpos suvirpėjo. Ji žengė žingsnį atgal.
– Aš… aš tik pasimatavau, – šnibždėjo ji. – Norėjau grąžinti…
Aš tylėjau. Šie žodžiai skambėjo tokie gailiai ir netikri, kad nuo jų pasidarė dar bjauriau.

– O žiedas? – paklausė vyras. – O tavo mamos pakabukas su grandinėle? Ar juos taip pat tiesiog «pasimatavai»?
Akimirką man pasirodė, kad ji dabar pradės viską neigti. Meluoti, protestuoti, rėkti. Tačiau ji tik nuleido galvą ir tyliai pasakė:
– Užeikite.

Mes įėjome į jos butą. Ji praėjo į kambarį, ištraukė iš lentynos dėžutę ir padėjo ją ant stalo. Atidarė. Viduje gulėjo mūsų daiktai. Auskarai, žiedas, grandinėlė. Vienoje mažoje dėžutėje telpa visas mūsų istorijos dalis.

– Aš… maniau, kad nepastebėsite, – murmėjo ji. – Juk turite tiek daug…
Aš žiūrėjau į ją ir nesupratau: kaip galima ramiai įžengti į svetimų žmonių namus, gerti jų vandenį, liesti jų daiktus, žiūrėti jiems į akis lifte ir tuo pačiu ant savęs nešioti tai, kas iš jų pavogta?

Mes pasiėmėme savo papuošalus. Be skandalų, be riksmo, be grasinimų. Vyras tik pasakė:
– Į policiją mes kol kas neisime. Bet pas mus tu daugiau neateisi. Niekad.

Kai grįžome namo ir uždarėme už savęs duris, ilgai tiesiog stovėjau koridoriuje, spausdama auskarus rankoje. Jie man atrodė jau kitokie. Tarsi su jais kartu laikyčiau ne tik vyro močiutės atminimą, bet ir kartėlį dėl to, kad mūsų namus kažkas taip lengvai peržengė vidinę ribą.

– Gal vis dėlto reikėjo kviesti policiją? – nedrąsiai paklausė vyras.
Aš pažvelgiau į jį ir į auskarus. Įsivaizdavau, kaip gyvensime toliau, sutiksime ją vestibiulyje, lifte, girdėsime jos žingsnius už sienos. Ji žinos, kad mes žinome. Mes žinosime, kad ji gali tai padaryti.

– Nežinau, – sąžiningai atsakiau aš. – Nesu įsitikinusi, ar tokioje situacijoje yra tinkamas sprendimas.

Kartais liftu vėl sutinku ją. Ji nuleidžia akis, slepia ausis po plaukais ir glaudžiasi prie sienos. Ir kiekvieną kartą aš galvoju: ar tai bausmė jai, ar mums?

Ką jūs manote: ar turėjome tada kreiptis į policiją, ar užtenka to, kad ji dabar kasdien gyvena su tuo baime ir gėda?