Mes įvaikinome ketverių metų berniuką, tačiau pirmas maudynes vyras baigė žodžiais: „Reikia jį grąžinti“

Kai nusprendėme įvaikinti, maniau, kad esu pasiruošusi viskam. Mums paaiškino, kad berniukas sunkiai išgyveno praeitį, kad gali kilti problemų dėl pasitikėjimo ir kad prireiks laiko bei kantrybės. Mes linktelėjome galvomis, užtikrinome, kad susitvarkysime. Atrodė, kad suvokiame, į ką lendame.

Pirmąją dieną jis beveik nekalbėjo. Sėdėjo ant sofutės krašto, laikydamas mažą automobiliuką, kurį gavome su juo – vienintelį daiktą, kuris jam priklausė. Net valgė labai tyliai, tarsi bijotų sukelti papildomą garsą. Nusprendžiau, kad tai buvo dėl drovumo. Vyras bandė pajuokauti, nukreipti dėmesį, bet berniukas krūpčiojo nuo kiekvieno staigaus judesio.

Vakare vyras pasiūlė jį išmaudyti. „Reikia, kad vaikas pajustų rūpestį“, – sakė jis užtikrintai. Aš stovėjau virtuvėje, girdėjau, kaip jie eina į vonią, kaip atidaro kraną, kaip vyras kalba švelniu tonu.
Vėliau pasigirdo šauksmas:
– Ateik… skubiai!

Paskubėjau į ten, širdis leidosi kulnai. Vyras stovėjo, susiėmęs už galvos, lyg būtų pamatęs ką nors, ko žmonės neturėtų matyti. Berniukas sėdėjo vandenyje, susikūprinęs, uždengęs krūtinę rankomis. Bet net per jo rankas buvo matyti, kad visas kūnas nusėtas senomis, tankiomis randais.

Tačiau baisiausia buvo nugara.

Stabtelėjau.
Randai buvo įvairaus ilgio, gylio, spalvos. Kai kurie – ploni, balkšvos spalvos, tarsi pateikti peilio žymės. Kiti – melsvai geltoni, kaip po senų nudegimų. Stebėjau ir nesugebėjau įkvėpti.

Mums pasakė, kad jis patyrė emocinę prievartą. Kad jis buvo bauginamas, neprižiūrėtas, galėjo ant jo šaukti. Tačiau jie nepasakė, kad vaiką mušė. Kad mušė taip, jog oda visą gyvenimą apie tai muistysis.

Vyras pašnibždėjo, tarsi jam pradėtų darytis bloga:
– Mes nepasiruošę. Mes… mes nesusitvarkysime.

O berniukas girdėjo.
Jis nekėlė galvos, neverkė, nieko neprašė. Tiesiog tiesiai sėdėjo, tarsi ruošėsi būti grąžintas atgal. Žinote, ką jis pasakė?
Tyliu, ramiu, kaip suaugusiojo tonas:
– Aš būsiu geras. Aš viską padarysiu. Tik nesiųskite ten.

Ne „ten, kur blogai“.
Ne „prie tų“.
Tiesiog – „ten“.

Jis net nenurodė to namo.

Aš stovėjau, žiūrėjau į jo liesą mažą nugarą, į tuos randus, į tai, kaip jis susitelkęs lūpomis, stengdamasis nedrebėti, ir supratau: jei mes atsisakysime, jį grąžins į sistemą, kur bus dar viena byla, dar vienas „sudėtingas vaikas“. Grąžins ten, kur jis buvo išmokytas tylėti, kentėti skausmą ir neprašyti pagalbos.

– Mes negalime jo grąžinti, – pasakiau vyrui. – Tiesiog negalime, jei atsisakysime, tai kas jį apsaugos?

Jis tylėjo.
Ilgai.
O tada atsisėdo šalia vonios, apklosti berniuką rankšluosčiu ir pareiškė:
– Mes susitvarkysime. Mokysimės. Visi trys.

Ta naktį ilgai gulėjau galvodama, kaip kažkas galėjo taip pasielgti vaikui? Kaip galėjo mėnesiais daryti skausmą tam, kuris net negali paaiškinti, kad jam skausminga?

Dabar jis gyvena su mumis. Miega prie durų, nes ten „saugiau“. Dar krūpčioja, kai vyras per garsiai žengia žingsnį. Valgo lėtai, vis atsigręždamas aplink. Bet kartais, kai jis žaidžia ant grindų ir staiga pakelia galvą, jo akyse atsiranda kažkas, ko anksčiau nebuvo. Maža pasitikėjimo kibirkštėlė.

Ir aš pagaunu save galvojant: galbūt mums pavyks tapti tiems, kurie pagaliau nustos daryti skausmą?

Kaip manote… ar suaugusio žmogaus meilė gali užgydyti tuos sužeidimus, kuriuos kažkas paliko ant vaiko nugaros?