Buvo lietinga diena, kai užsukau į kavinę pamaitinti verkiančios anūkės, tačiau vietoj nuoširdumo sulaukiau negatyvumo srauto… Ir staiga mūsų pusėje pasigirdo aštrus vyriškas balsas — po jo žodžių kavinėje iš karto stojo tyla…
Aš pagimdžiau savo vienintelę dukrą po 40 metų. Maniau, kad likimas man padovanojo paskutinį stebuklą. Bet po metų mane pasiekė didelė nelaimė. Aš praradau savo dukrą gimdymo namuose, po sunkumų su jos gimdymu. Ji net nespėjo paimti savo mažylės į rankas. O mergaitės tėvas beveik iš karto dingo. Aš likau su maža mažyle, kuri nieko nesuprato, bet jau visiškai priklausė nuo manęs.
Neseniai, po eilinio vizito pas gydytoją, mažylė pradėjo verkti ir aš užsukau į mažą kavinę — ją pamaitinti ir sušildyti. Anūkė verkė be sustojimo, o aš drebėdamas bandžiau ją pamaitinti. Ir tuo metu dvi moterys prie gretimo staliuko garsiai pasipiktino, kad “čia ne vaikų darželis” ir “reikia su tokiais eiti į lauką”. Padavėja priėjo ir, nežiūrėdama man į akis, paprašė pamaitinti vaiką lauke.
Man pasidarė taip skaudu ir gėda, tarsi būčiau gavusi smūgį. Mergaitei įsikibus į mano megztinį, aš mąsčiau: kur? Į šaltį, po liūsingu lietumi?
Ir staiga ji nutilo. Ištiesė ranką — ne man. Pakėliau akis ir pamačiau vyrą, kuris stovėjo prie baro, atsirėmęs į lazdą. Jis priėjo prie mūsų staliuko ir tyliai pasakė, kad galime pasilikti, kad niekas neturi teisės mums nurodinėti. O tada padavė mergaitei mažą barškutį.
— Aš jį kadaise nupirkau savo anūkei, — tarė jis. — Bet ji mirė dvejų metų. Aš vis negalėjau jo išmesti.
Sėdėjome tylėdami. Mergaitė į jį žiūrėjo taip pasitikėdama, tarsi būtų jį seniai pažinojusi. Jis pasakė, kad supranta mano baimę, mano vienatvę, mano skausmą. Ir kad jei man kada nors reikės pagalbos — tiesiog žmogiškos, be jokių reikalavimų — jis visada bus šalia.
Tuomet aš netikėjau. Tikriausiai per daug pripratusi, kad nėra ko tikėtis.
Bet po kelių dienų jis vėl pasirodė — neįkyriai, be klausimų. Atnešė paketą su maisto produktais “tiesiog todėl, kad buvo parduotuvėje”. Po savaitės atnešė dokumentus su informacija, kur galima kreiptis dėl globėjo išmokų. Tada pasiūlė vieną vakarą pabūti su mažyle, kol aš nueisiu į vaistinę. Mergaitė ištiesė rankas jam taip, tarsi ji jaustų jame kažką artima.
Jis pradėjo rodytis mūsų gyvenime kaip šiltas šviesos spindulys — tylus, neįkyrus, bet labai reikalingas. Kartais atnešdavo sriubą plastikiniame inde, kartais — knygą, kurią kažkada skaitė savo žuvusiai anūkei. Kartais tiesiog sėdėjo tyliai šalia, kol mergaitė žaisdavo ant kilimėlio. Aš pradėjau pagauti save galvojant, kad pirmą kartą per daugelį metų nesijaučiu vieniša.
Jis nė karto neklausė, kodėl likau viena. Niekada nepasakė nė žodžio apie tai, kad kam nors kažką skolinga. Jis tiesiog buvo šalia, kai man buvo sunku. Ir kažkada supratau: svetimas žmogus tapo mums artimesnis nei daugelis giminių kada nors buvo.
Ir dabar dažnai galvoju: ar svetimas, savo skausme pasimetęs žmogus gali tikrai tapti šeimos dalimi? Ar aš rizikuoju vėl atverti savo širdį — ir vėl prarasti? Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje?
