Sūnus atvedė merginą: „Tai mano sužadėtinė“. Pažiūrėjau į ją ir atpažinau. Tai buvo mano buvusio meilužio dukra…

Prieš dvidešimt dvejus metus padariau klaidą. Turėjau romaną su bendradarbiu. Abu buvome vedę: jis turi žmoną, aš – vyrą. Tai truko pusę metų, o tada pastojau.

Nežinojau, kieno vaikas. Su vyru nesinaudojome apsauga, bandėme susilaukti vaiko. Tačiau tuo pačiu metu buvau artima ir su meilužiu. Atlikau skaičiavimus — penkiasdešimt prieš penkiasdešimt.

Nutraukiau romaną. Pasakiau meilužiui, kad viskas baigta, daugiau nebenoriu jo matyti. Nepripažinau nėštumo. Nusprendžiau, kad laikysiu vaiką savo vyro sūnumi. Taip buvo paprasčiau. Teisingiau. Saugiau.

Pagimdžiau sūnų. Vyras buvo laimingas, aš taip pat. Meilužis dingo iš mano gyvenimo — jis išėjo iš darbo, persikėlė į kitą miestą. Pamiršau jį. Gyvenau su šeima, auginau sūnų, negalvojau apie praeitį.

Sūnus užaugo. Protingas, gražus, geras. Baigė universitetą, įsidarbino. Prieš mėnesį pasakė, kad sutiko merginą. Rimti santykiai, nori supažindinti su tėvais.

Vakar jis ją parsivedė namo. Su vyru padengėme stalą, laukėme. Durys atsidarė, įėjo sūnus su mergina. Jis ją pristatė: „Mama, tėti, tai mano sužadėtinė“.

Pažiūrėjau į merginą ir sustingau. Iškart ją atpažinau. Mačiau jos nuotraukas prieš dvidešimt dvejus metus, kai romanas dar tęsėsi. Meilužis man rodė mažos dukros nuotraukas, pasakojo apie ją.

Dabar ji stovėjo prieš mane suaugusi. Graži, besišypsanti. Mano sūnaus sužadėtinė.

Šypsojausi, pasisveikinau, pakviečiau prie stalo. Viduje viskas suspaudė į ledo gabalą. Mes vakarieniavome, kalbėjomės, ji pasakojo apie save. Aš klausiau ir žiūrėjau į ją.

Ir staiga pastebėjau. Akys. Jų ir mano sūnaus akių forma yra vienoda. Reta, neįprasta. Tokio nebuvo mano vyrui. Taip pat neturiu ir aš.

Tada šypsena. Jie šypsojosi vienodai — kairysis lūpos kampas kiek aukščiau už dešinįjį. Asimetriškas, mielas. Mano vyras taip nesijuokia. Aš taip pat neturiu.

Gestai. Kai jie kalbėjo, abu darė tą patį rankos judesį — liesdavo ausies kauliuką, kai susimąstydavo. Tai šimtą kartų mačiau pas savo sūnų. Dabar pamačiau ir pas ją.

Jie sėdėjo šalia, laikėsi už rankų, juokėsi. O aš į juos žiūrėjau ir atšalau. Jie per daug panašūs. Per daug.

Lediška mintis pradūrė mane: o kas, jei mano sūnus nėra vyro? Jei jis yra to žmogaus, su kuriuo turėjau romaną? Tada jie yra brolis ir sesuo. Iš vienos kraujo linijos. Nežino tiesos.

Jie įsimylėję. Planuoja vestuves. Nori ateityje vaikų. O kas, jei jie yra giminės?

Vakaras baigėsi. Jie išėjo laimingi. Vyras nuėjo miegoti patenkintas — sužadėtinė yra gera, šeima solidi. O aš nemiegojau visą naktį.

Vėl skaičiavau tas dienas prieš dvidešimt dvejus metus. Kada pastojau. Su kuo buvau artima tomis dienomis. Tikimybės. Aš negalėjau būti tikra. Penkiasdešimt prieš penkiasdešimt tada. Penkiasdešimt prieš penkiasdešimt dabar.

Bet šie sutapimai. Akys. Šypsena. Gestai. Per daug atsitiktinumui.

Man reikia patikrinti. DNR testas. Bet kaip? Pasakyti sūnui — patikrinkime, iš kur tu iš tikrųjų? Jis paklaus — kodėl? Turėčiau prisipažinti apie romaną prieš dvidešimt dvejus metus. Sugriauti jo pasaulio vaizdą. Sugriauti santuoką su vyru, kuris nežino tiesos.

Ar pasakyti sužadėtinei? Išaiškinti, kad jos tėvas — galbūt mano sūnaus tėvas? Ji paklaus — iš kur taip gerai pažįstate mano tėvą? Turėčiau prisipažinti apie romaną. Su jos tėvu. Kol jis buvo vedęs jos motiną.

Aš negaliu niekam sakyti. Tačiau ir tylėti negaliu. Jei jie yra giminės, santuoka neįmanoma. Vaikai gali gimti sergantys. Tai genetika, tai pavojinga.

Bet jei patikrinsiu slapta ir pasirodys, kad jie nėra giminaičiai — sugriausiu jų pasitikėjimą. Jei sužinos, kad patikrinau jų DNR be leidimo.

Aš esu spąstuose. Sukurtuose mano pačios klaida prieš dvidešimt dvejus metus. Tada galvojau — paprasčiau nežinoti tiesos, auginti vaiką santuokoje, pamiršti apie romaną. Dabar ši nežinia gali sugriauti mano sūnaus gyvenimą.

Praėjo savaitė. Jie vėl atėjo, kalbėjo apie vestuves. Aš į juos žiūrėjau, šypsojausi, palaikiau. O viduje miriau iš baimės.

Radau kliniką, kur daro anonimines DNR analizes. Reikia mėginių — plaukų, seilių. Galiu pasiimti nepastebimai iš sūnaus. Bet kaip iš jos? Pakviesti arbatos, pasiimti jos puodelį po to? Tai išdavystė, apgaulė, ribų pažeidimas.

Bet kas, jei aš nepatikrinsiu ir jie bus giminės? Kas, jei po daugelio metų jie sužinos tiesą kitaip? Arba pagimdys sergantį vaiką ir genetikos specialistai pasakys — jūs esate kraujo giminės?

Aš nemiegu naktimis. Žiūriu į vyrą, kuris ramiai miega, nežinodamas, kad jo sūnus gali būti ne jo. Žiūriu į sūnaus nuotrauką ir galvoju — kas tavo tikras tėvas?

Prieš dvidešimt dvejus metus priėmiau sprendimą nežinoti tiesos. Gyventi nežinioje. Tai tada atrodė teisingai.

Dabar ši nežinia gali sugriauti mano vaiko gyvenimą. Ir aš nežinau, kaip elgtis teisingai.

Patikrinti slapta — išduosi jų pasitikėjimą. Pasakyti tiesą — sugriausi šeimą. Tylėti — rizikuojate jų sveikata ir būsimais vaikais.

Papasakokite man: ką jūs darytumėte mano vietoje? Ar slaptai tikrintumėte DNR, rizikuodami sugadinti pasitikėjimą? Ar sakytumėte tiesą, sugriaudami savo šeimą? Ar tylėtumėte, tikėdamiesi, kad viskas bus gerai?

Galbūt yra teisingas būdas, kurio nematau dėl baimės ir kaltės?