Nepilnametis mano draugės sūnus ruošiasi vesti, nes po septynių mėnesių taps tėvu

Antradienis mūsų skyriuje prasidėjo kaip visada — kava, kompiuteriai, eilinės dienos tylus triukšmas. Kol neįsiveržė Rasa.

Ji atėjo kaip audra. Paraudusi, šiek tiek drebančiomis rankomis, su paltu ant vienos rankos ir rankinuke ant kitos — matyt, net nenusirengė prie kabyklos. Tiesiog ėjo tiesiai prie mūsų ir prabilo dar iš tolo:

— Merginos, negaliu patikėti. Mano Lukas… jis nori vesti. Septyniolikos metų. Nes jo bendraklasė laukiasi.

Pirmas momentas — tyla. Tokia, kokia būna, kai informacija dar nepasiekia smegenų.

Paskui visi prakalbo vienu metu.

Rasa atsisėdo, padėjo rankinę ant stalo ir pradėjo pasakoti. Vakar vakare Lukas parėjo iš mokyklos, sėdo prie virtuvės stalo ir pasakė tiesiog, ramiai, tarsi kalbėtų apie orus: „Mama, Gabija laukiasi. Aš eisiu vesti.” Rasa iš pradžių pagalvojo, kad nesuprato. Paprašė pakartoti. Lukas pakartojo. Tada ji atsistojo, išėjo į balkoną ir kurį laiką tiesiog stovėjo ten viena.

— Suprantate, jis net neklausinėjo mano nuomonės, — pasakė Rasa, ir jos balse buvo kažkas tarp pykčio ir skausmo. — Tiesiog pranešė. Kaip suaugęs žmogus. Septyniolikmetis.

Iš karto prasidėjo diskusija. Mūsų skyriuje yra visokių — turinčių sūnus, turinčių dukras, turinčių abu, neturinčių niekam. Ir kiekvienas turėjo nuomonę.

Tos, kurios augina sūnus, iš karto stojo Rasos pusėn. Gitana pasakė, kad tokiame amžiuje berniukai dar visai vaikai, kad jie negali priimti tokių sprendimų, kad Gabija turėjo pagalvoti. Viktorija pritarė — esą mergaitės anksčiau subręsta, vadinasi ir atsakomybė didesnė. Rasa pati sakė:

— Ji jau ne vienerius metus jį seka iš paskos. Mes stebėjome, jos tėvai stebėjo. O nuvažiavo į stovyklą prie Palangos — ir, prašom. Auklėtojai ilsėjosi, vaikai buvo vieni.

Tos, kurios augina dukras, kalbėjo kitaip. Aldona ramiai pasakė, kad Lukas irgi buvo toje stovykloje ir irgi žinojo, kas yra atsakomybė. Daiva pridūrė, kad jei ryžosi rimtam žingsniui — dabar turi prisiimti pasekmes, nesvarbu, kiek metų. Rasa į tai reagavo su aiškiu susierzinimu:

— Lengva kalbėti, kai jūsų vaikų tai neliečia.

Trečia grupė — ir aš su ja — bandė žiūrėti iš šono. Situacija paprasta tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų kalti visi: ir Lukas, ir Gabija, ir stovyklos organizatoriai, ir, tiesą sakant, tėvai, kurie leido septyniolikos metų vaikams važiuoti vienų pačių savaitei prie jūros ir manė, kad viskas bus gerai. Tačiau ši nuomonė nesulaukė palaikymo nei iš vienos, nei iš kitos pusės.

Rasa labiausiai pyksta ne ant Gabijos. Ji pyksta ant savęs — kad nepakankamai kalbėjosi su sūnumi, kad galvojo jog viskas po kontrole, kad stovykla buvo saugu. Ir šalia pykčio — baimė. Nes dabar reikia ne tik suvaldyti Luko emocijas ir sprendimus. Reikia susitikti su Gabijos tėvais. Reikia kalbėtis apie vestuves, apie gyvenimą, apie tai, kur jie gyvens, iš ko išlaikys vaiką. Reikia kalbėti apie dalykus, apie kuriuos septyniolikos metų vaikams dar anksti galvoti.

— Jis nori būti atsakingas, — pasakė Rasa galiausiai, ir jos balsas šiek tiek suminkštėjo. — Suprantu. Bet vienas noras dar nepadaro žmogaus suaugusiu.

Mes išsiskirstėme prie savo darbo. Bet ta diskusija liko galvoje visą dieną.

Nes iš tikrųjų čia nėra nei visiškai kaltų, nei visiškai nekaltų. Yra du vaikai, kurie priėmė suaugusiųjų sprendimą. Ir dabar jų tėvai turi padėti jiems gyventi su tomis pasekmėmis — net jei patys dar nesuvokia, kaip.

O jūs — kaip manote, kas šioje situacijoje labiausiai kaltas? Ir ką turėtų daryti tėvai — palaikyti vaikus ar bandyti juos sustabdyti?