Man 83-eji, bet iki šiol negaliu pamiršti žmonos neištikimybės 1978 metais

Man buvo 35-eri, kai sužinojau, kad žmona mane išdavė. Nuo to laiko praėjo beveik pusė amžiaus. Mano sūnus seniai suaugęs, turiu anūkų, gyvenime buvo daugybė gerų metų ir gražių akimirkų. Tačiau yra dalykų, kuriuos laikas prislopina, bet neištrina.

Su Helena tuo metu buvome susituokę dešimt metų. Auginome sūnų, turėjome namus priemiestyje ir gyvenome visai įprastą šeimos gyvenimą. Aš dirbau inžinieriumi. Helena keletą metų daugiau rūpinosi namais ir vaiku, todėl kai gavo darbą vietos meno galerijoje, nuoširdžiai dėl jos džiaugiausi.

Pirmosiomis savaitėmis ji grįždavo namo kupina įspūdžių, pasakodavo apie parodas, menininkus ir naujus žmones. Man buvo gera matyti ją tokią. Niekada nebuvau vyras, kuris klausinėja žmonos, su kuo ji kalbėjo ar kodėl keliomis minutėmis vėliau grįžo namo. Man atrodė, kad po dešimties bendro gyvenimo metų pasitikėti vienas kitu yra savaime suprantama.

Po kurio laiko Helena pradėjo vis dažniau vėluoti.

Iš pradžių nemaniau, kad čia kas nors keisto. Galerijoje ruošdavo parodas, kartais reikėdavo pasilikti po darbo. Vėliau atsirado susirinkimai ir kiti reikalai.

Tais laikais negalėjai parašyti žinutės ir paklausti, kur žmogus yra. Namuose stovėjo telefonas. Jei Helena pasakydavo grįšianti aštuntą, aš paruošdavau sūnui vakarienę ir laukdavau.

Tačiau pamažu pradėjau pastebėti, kad pasikeitė ne vien jos darbo valandos. Apie galeriją ji pasakodavo vis mažiau. O kuratorius Markas, kurį darbo pradžioje minėdavo gana dažnai, iš jos pasakojimų beveik visai dingo.

Vieną vakarą paklausiau tiesiai, ar tarp jos ir Marko kas nors vyksta.

Helena pažvelgė man į akis ir pasakė, kad aš viską išsigalvoju.

Aš ja patikėjau.

Dabar būtent tai prisiminti sunkiausia. Ne todėl, kad jaučiuosi buvęs kvailas. Tiesiog ji buvo mano žmona, mano vaiko mama, žmogus, su kuriuo dešimt metų dalijausi gyvenimu. Neturėjau priežasties manyti, kad ji gali žiūrėti man tiesiai į akis ir meluoti.

Po kelių dienų darbą baigiau anksčiau ir pravažiavau pro galeriją. Pamačiau Heleną išeinančią kartu su Marku. Jie stovėjo prie automobilio, kalbėjosi ir juokėsi. Nebuvo nieko tokio, dėl ko galėčiau prieiti ir kelti sceną.

Todėl tiesiog grįžau namo.

Helenai nepasakiau, kad juos mačiau.

Maždaug po savaitės su manimi pasikalbėjo viena jos kolegė. Jai buvo akivaizdžiai nejauku. Ji nenorėjo pasakoti smulkmenų, bet galiausiai pasakė, kad Helenos ir Marko santykiai nėra vien darbiniai.

Tą vakarą palaukiau, kol sūnus užmigs, ir dar kartą paklausiau žmonos.

Šį kartą ji nebesigynė.

Helena apsiverkė. Prisipažino, kad tarp jų su Marku tikrai kažkas buvo, bet kartojo, jog tai nutiko „tik vieną kartą“. Kad tai buvo klaida. Kad Markas jai nieko nereiškia ir ji nenori prarasti nei manęs, nei mūsų šeimos.

Iki šiol prisimenu tuos jos žodžius: „Tik vieną kartą.“

Tarsi nuo to būtų buvę lengviau.

Aš nerėkiau. Neišvariau jos iš namų. Už sienos miegojo mūsų sūnus, ir paskutinis dalykas, kurio norėjau, buvo, kad jis pabustų nuo tėvų riksmo.

Kitą rytą, kaip visada, išėjau į darbą.

Vakare grįžau namo. Sūnus pasakojo, kas nutiko mokykloje, Helena padėjo vakarienę ant stalo. Žiūrint iš šalies, mūsų namuose niekas nebuvo pasikeitę.

Bet man buvo pasikeitę beveik viskas.

Helena prašė suteikti jai dar vieną galimybę. Mes turėjome vaiką, už nugaros buvo dešimt bendrų metų. Nenorėjau per vieną vakarą nubraukti visos mūsų šeimos.

Todėl pasilikau.

Helena išėjo iš galerijos. Apie Marką daugiau nieko negirdėjau. Ji stengėsi išsaugoti mūsų santuoką, o aš nuoširdžiai stengiausi jai atleisti.

Netikrinau jos daiktų, neskambindavau į darbą norėdamas įsitikinti, kad ji ten. Nenorėjau savo santuokoje tapti prižiūrėtoju.

Tačiau kai ji vėluodavo, nevalingai žvilgtelėdavau į laikrodį.

Kai vakare suskambėdavo namų telefonas, įsiklausydavau, kaip ji kalba.

Kai pasakydavo einanti susitikti su drauge, galvoje trumpam šmėstelėdavo klausimas: ar tikrai?

Tai ir buvo sunkiausia. Aš norėjau atleisti, bet nebežinojau, kaip vėl ja pasitikėti taip, kaip pasitikėjau anksčiau.

Taip gyvenome dar dvejus metus. Ne vien dėl sūnaus. Aš iš tikrųjų tikėjausi, kad ateis diena, kai vėl galėsiu į Heleną žiūrėti taip, kaip prieš tą vasarą.

Ta diena neatėjo.

Galiausiai išsiskyrėme. Be didelio skandalo. Tiesiog abu supratome, kad mūsų santuokoje dingo tai, ko nė vienas nebemokėjome susigrąžinti.

Nuo tada praėjo beveik penkiasdešimt metų. Aš Helenos nekenčiu. Gyvenau toliau ir mano gyvenime buvo daug gero.

Bet nepamiršau vakaro, kai sužinojau, kad žmogus, kuriuo dešimt metų visiškai pasitikėjau, prieš kelias dienas žiūrėjo man į akis ir melavo.

Kartais vis dar pagalvoju, ar pasielgiau teisingai, dar dvejus metus bandydamas išsaugoti mūsų šeimą. Galbūt dėl sūnaus buvo verta pabandyti. O gal turėjau išeiti tą pačią dieną.

O ką mano vietoje būtumėte darę jūs? Ar po neištikimybės verta dėl šeimos bandyti atleisti, ar kartą taip sulaužyto pasitikėjimo jau nebeįmanoma susigrąžinti?