Šiandien man sukako 90 metų. Ryte padėjau sausainių ant stalo ir laukiau vaikų, bet iki vakaro niekas net nepaskambino

Šįryt atsikėliau anksčiau nei įprastai. Ne todėl, kad nesimiegojo. Šiandien man sukako 90 metų.

Apsivilkau geresnį megztinį, kruopščiau nusiskutau ir užkaičiau arbatos. Dar vakar parduotuvėje nusipirkau sausainių ir nedidelę dėžutę saldainių. Sudėjau juos į lėkštę.

Niekas nebuvo pažadėjęs atvažiuoti.

Bet pagalvojau, gal ruošia staigmeną.

Turiu du suaugusius vaikus ir keturis anūkus. Visi gyvena savo gyvenimus. Vieni Vilniuje, kiti Kaune, anūkai taip pat išsibarstę. Darbai, šeimos, vaikai, rūpesčiai. Aš tai suprantu.

Bet 90 metų žmogui sukanka tik kartą.

Apie devintą pasidėjau telefoną ant virtuvės stalo. Paprastai laikau jį kitame kambaryje, bet šiandien norėjau išgirsti kiekvieną skambutį.

Atėjo dešimta.

Paskui vienuolikta.

Telefonas tylėjo.

Stengiausi apie tai negalvoti. Šiek tiek apsitvarkiau, padėjau puodelį į spintelę, paskui vėl išsiėmiau. Kelis kartus priėjau prie lango, kai gatvėje sustojo automobilis.

Nė vienas nepasuko prie mano namų.

Per pietus pasidariau du sumuštinius. Sausainiai ant stalo taip ir liko nepaliesti.

Tada jau pasijutau šiek tiek kvailai. Juk niekas nežadėjo atvažiuoti. Ko aš laukiu?

Tačiau pernai paskambino visi. O kai man sukako 85-eri, prie šio stalo vos tilpome. Vaikai, anūkai, tortas. Jauniausias anūkas sėdėjo šalia ir klausinėjo, ar tikrai prisimenu laikus, kai ne kiekvienuose namuose buvo televizorius.

Tokius dalykus senas žmogus prisimena.

Po pietų trumpam išėjau į kiemą. Už namo turiu nedidelį sodą. Kadaise su žmona ten augindavome bulves, morkas, braškes. Kai jos nebeliko, daržą kasmet mažinau. Dabar liko keli uogų krūmai ir sena obelis.

Lauke buvo vėsu, todėl netrukus grįžau.

Telefonas vis dar tylėjo.

Apie ketvirtą valandą pirmą kartą sau pripažinau: jie turbūt iš tikrųjų pamiršo.

Pats skambinti nenorėjau.

Ką būčiau pasakęs?

„Sveiki, ar žinote, kokia šiandien diena?”

Ne. Tokio pokalbio nenorėjau.

Vakare pradėjau dėti sausainius atgal į dėžutę. Pagalvojau, rytoj suvalgysiu prie arbatos.

Ir tada kažkas pasibeldė į duris.

Atsistojau taip greitai, kaip tik gali atsistoti devyniasdešimtmetis.

Už durų stovėjo kaimynė Rasa. Ji į gretimą namą atsikraustė tik pavasarį, todėl artimai nebendravome. Kartais persimesdavome keliais žodžiais, o kartą ji buvo parnešusi man pieno iš parduotuvės.

Rankose laikė nedidelę dėžutę.

„Su gimtadieniu”, pasakė. „Tikiuosi, ne per vėlai?”

Turbūt per ilgai į ją žiūrėjau.

Rasa net paklausė, ar man viskas gerai.

Pasakiau, kad taip.

Nenorėjau prisipažinti, kad ji buvo pirmasis žmogus, tą dieną pasakęs man „su gimtadieniu“.

Pakviečiau ją į vidų.

Dėžutėje buvo nedidelis tortas. Nieko prabangaus. Rasa pasakė, kad prieš kelias savaites buvau užsiminęs apie savo gimtadienį ir ji tiesiog įsiminė datą.

Įsivaizduojate?

Moteris, kurią pažįstu vos pusmetį, prisiminė.

Sėdėjome virtuvėje, gėrėme arbatą ir valgėme tortą. Ji net įsmeigė vieną žvakutę ir nusijuokė, kad devyniasdešimt būtų pavojinga uždegti.

Nusijuokiau ir aš.

Bet kai paprašė užpūsti žvakutę, akys sudrėko.

Rasa nieko neklausė. Tiesiog įpylė dar arbatos.

Jai išėjus dar ilgai sėdėjau virtuvėje.

Buvo jau po aštuonių, kai pagaliau suskambo telefonas.

Skambino dukra.

Iš pirmųjų jos žodžių supratau, kad ką tik prisiminė.

Ji daug kartų atsiprašė. Sakė, darbe buvo beprotiška diena, paskui reikalai su vaikais, ir viskas tiesiog iškrito iš galvos.

Po kelių minučių paskambino ir sūnus. Matyt, sesuo jam priminė.

Abiem pasakiau, kad nieko tokio.

Jie mano vaikai. Aš juos myliu. Žinau, kad nepamiršo todėl, kad jiems nerūpiu.

Tačiau sulaukęs 90-ies į laiką pradedi žiūrėti kitaip.

Jaunas žmogus gali pagalvoti: paskambinsiu rytoj, aplankysiu kitą savaitę, nuvažiuosiu, kai turėsiu daugiau laiko.

Kai tau 90, tas „kitą kartą“ nebėra toks savaime suprantamas.

Ir šiandien labiausiai įsiminė net ne tai, kad mano vaikai pamiršo.

Įsiminė tai, kad beveik svetimas žmogus prisiminė.

O jūs ar galėtumėte vaikams tiesiog atleisti ir pamiršti, ar vis dėlto skaudėtų žinoti, kad jūsų 90-ąjį gimtadienį prisiminė kaimynė, o jūsų pačių šeima ne?