Anyta susiruošė tekėti ir reikalauja dovanai apmokėti jos vestuves. Apsieis! Mūsų vestuvėms ji nė cento nedavė!

Mes su vyru neprašėme nei anytos, nei dar kažko pinigų vestuvėms. Norėjome surengti šventę – surengėme ją sau ir artimiems žmonėms.

Anyta, tiesa, visko prigalvojo, kad mus atkalbėtų. Bambėjo, kad vestuvės jau seniai atgyveno, niekas jau nebekelia tokių didelių švenčių, vis tai kvailystės.

– Tu nori baltos suknelės? O tu kas, nekalta mergelė, kad su balta suknele tekėtum? Balta suknelė – nekaltybės simbolis. Jūs jau du metus kartu gyvenate, kam žmones juokinti?

Taip, aš nusipirkau baltą suknelę. Tekėjau pirmą kartą, norėjosi pasipuošti balta suknele, kad tą dieną jausčiausi ypatingai.
Dėl banketo vietos vėl neįtikome anytai. Kam išsinuomojome restoraną, reikėjo kviesti mažiau svečių ir dengti stalą namie patiems. Ne, padėti ji nesiruošė, tai juk mūsų vestuvės.

Žodžiu, apie viską ji turėjo savo nuomonę, viskas jai nepatiko ir susivedė į tai, kad reikėjo paprasčiausiai susirašyti ir neeikvoti laiko bei pinigų.

Jos pačios vestuvės buvo pagal visas taisykles, ji pati pasakojo, tačiau į mano klausimus, o kodėl ji su vyru tiesiog nesusirašė, anyta pareiškė, kad tada buvo kiti laikai.

Mums dovanų ji atnešė vieną iš servizų, kuris dulkėjo jos spintoje. Tokių servizų jau 100 metų niekas nenaudoja, mes jį irgi įkišome į spintą.

Ramiai pagyvenome du metus, o čia anyta netikėtai paskelbė, kad ruošiasi tekėti. Akys blizga, veidai raudoniu dega, lūpose šypsena.

O aš naiviai maniau, kad ji tekės pagal savo pačios priesakus. Tiesiog susirašys santuokų rūmuose, stalą padengs namie, žodžiu, viską darys taip, kaip mums ir patarė.

Špygą taukuotą, kaip sakoma. Ji nori ir baltos suknelės, kuri yra nekaltybės simbolis, ir kavinės su svečiais, o dar nori, kad mes šią šventę apmokėtume iš širdies, štai tokios dovanos pareikalauta iš mūsų.

Dar virškinau informaciją, o vyras jau mamai aiškino, kad jos norai pernelyg dideli, neįmanomi išpildyti.

– Tu ne kasdien motiną už vyro išleidi! Galima ir gerą dovaną įteikti! – pasipiktino anyta, tačiau aš neleidau jai pratęsti minties, kai mano kalbinis aparatas galiausiai atsigavo nuo šoko.

Priminiau jai suknelę, kuri nepriklauso jai pagal statusą. Pirma, ji su ja jau šoko per pirmąsias savo vestuves, antra – ji nekaltybės simbolis, o apie ką kalbėti jos amžiuje, turint suaugusį sūnų?

Pasakiau ir dėl kavinės, kad nėra ko išlaidauti. Tegu sukviečia pačius artimiausius namo, pati pjausto salotas, ruošia karštus patiekalus, o paskui su vyru parą plauna indus. O ką? Jos amžiuje tai jau visai normalus vestuvinės nakties pakaitalas.

Ir dovanų nuo mūsų ji gaus servizą, tokį patį, kokį dovanojo per mūsų vestuves. Neatmetama, kad tai bus tas pats servizas.
Anyta žybtelėjo akimis ir pareiškė, kad esu nelaukiama jos vestuvėse. Vyras pasakė, kad tokiu atveju ir jį galima išbraukti iš svečių sąrašo.

– Atmink, sūneli, kad žmoną gali ir pakeisti, o štai motina pas tave viena! – piktai prisimerkė anyta ir išėjo iš mūsų namų.
Mes su vyru paskui visą dieną aptarinėjome anytą. Tekėti ji susiruošė. Nagi nagi, tegu. Tik iš mūsų šiam renginiui ji negaus nė cento. Mes savo vestuves apmokėjome patys, tegu ir ji su vyru pasistengia.