Artūras nė nemirktelėjęs metė žmoną sunkiausiu jos gyvenimo momentu. O po 5 metų pamatė žmonos fotografiją ir neteko žado

Artūras ir Alina susituokę apsigyveno pas uošvę. Skirtingai nuo anekdotų apie uošves herojes, Ona Zavišienė visada palaikė žentą. Net kai jis buvo neteisus. Ir visada barė dukrą, kai tarp jaunųjų įsiplieksdavo kibirkštys.

– Viskas, mamyte, tyliu, tyliu. Tik tu nesijaudink,- šypsodavosi Alina motinai.

O kartą pasakė vyrui:

– Net neįsivaizduoju, kaip gyvensiu, kai jos nebebus.

Artūras nutylėjo. Tačiau viduje krūptelėjo: „Kai uošvės nebeliks, Alina paskęs ašarose. Puls į depresiją, o tai ir iki psichikos sutrikimo gali nueiti. O man teks visa tai kęsti…“ Alinos žodžiai ir jo paties reakcija giliai įsirėžė Artūro sąmonėje.

Po kelių metų Ona Zavišienė tyliai, ramiai iškeliavo į aną pasaulį. Užmigo ir nebepabudo. Alina, sunerimusi, kad motina ilgai nesikelia, užėjo į jos kambarį, o ten… Moteris paskambino vyrui (šis jau buvo išėjęs į darbą). Pranešė apie tragediją.

– Grįžk, reikia viską organizuoti, – paprašė žmona.

„Prasidėjo!” – šmėstelėjo paniška mintis vyrui.

– Dabar negaliu,- sumelavo jis Alinai.

Artūras tyčia tempė laiką, kad namo grįžtų vėliau. Kai jis sugrįžo, Alina neatkreipė į jį dėmesio. Tuo metu ji aptarinėjo visą procesą su ritualinių paslaugų biuro darbuotoju.

Artūras paskubomis susimetė į krepšį keletą drabužių ir tylutėliai pasiplovė. Jis neatėjo nei atsisveikinti su Ona, nei į mišias.

„Štai Alina nusiramins, pakvies, tada ir važiuosiu pas ją. O kol kas pagyvensiu pas tėvus“,- svarstė Artūras.

Alina nekvietė. Suprantama, tokios niekšingos išdavystės atleisti neįmanoma. Praėjo 5 metai. Socialiniuose tinkluose Artūras pamatė Alinos fotografiją ir apstulbo.

Fotografijoje ji atrodė graži, laiminga moteris, šalia jos ikimokyklinio amžiaus berniukas. Artūrą kartais kankina kaltės jausmas, tačiau savo išdavystės masto savo menkomis smegenimis jis suvokti negali.