Aš buvau vienintelis mamos sūnus…
Aš buvau vienintelis mamos sūnus. Ji vėlai ištekėjo ir gydytojai uždraudė jai gimdyti. Mama gydytojų nepaklausė, pati rizikavo ir tik sulaukusi 6 mėnesio apsilankė moterų konsultacijoje.
Aš buvau trokštamas vaikas: senelis su močiute, tėtė ir net įseserė mane be galo mylėjo, o jau mama tai net kiekvieną dulkelę nupūsdavo nuo savo vienintelio sūnaus!
Mama pradėdavo darbą labai anksti ir prieš darbą turėdavo mane nuvežti į vaikų darželį „Ąžuoliukai“. Kad spėtų į darbą, mama važiuodavo pirmaisiais autobusais ir tramvajais, kuriuos dažniausiai vairuodavo tie patys vairuotojai.
Mes su mama išlipdavome iš tramvajaus, ji nuvesdavo mane iki vaikų darželio vartelių, perduodavo auklėtojai, bėgdavo į stotelę ir …laukdavo sekančio tramvajaus.
Po keleto vėlavimų ją įspėjo apie atleidimą, o šiaip mes gyvenome, kaip ir visi, labai kukliai ir iš vienos tėčio algos pragyventi negalėjome, todėl mama skaudančia širdimi sugalvojo sprendimą: paleisti mane vieną, trimetį mažylį, stotelėje, tikintis, kad aš pats nueisiu nuo tramvajaus iki vaikų darželio vartelių.
Mums viskas pavyko iš pirmo karto, nors tos sekundės jai buvo pačios ilgiausios ir baisiausios gyvenime. Ji blaškėsi pustuščiame tramvajuje, kad pamatytų, ar aš įėjau pro vartelius, ar vis dar einu, apmūturiuotas kailinukais, šaliku, veltiniais ir kepure.
Po kurio laiko mama netikėtai pastebėjo, kad tramvajus nuo stotelės pradėjo važiuoti labai lėtai ir greitėti tik tada, kai aš užverdavau darželio vartelius. Tai tęsėsi visus 3 metus, kol aš lankiau darželį. Mama negalėjo, o ir nebandė rasti paaiškinimo tokiam keistam dėsningumui. Svarbiausia, jai buvo ramu širdyje dėl manęs.
Viskas paaiškėjo tik po kelerių metų, kai aš ėmiau lankyti mokyklą. Mes su mama važiavome į jos darbą ir staiga vagono palydovė pašaukė mane:
– Labas, mažyli! Tu pasidarei toks didelis! Atsimeni, kaip mes su tavo mama lydėdavome tave į darželį?
Prabėgo daug metų, bet kaskart, pravažiuojant pro „Ąžuoliukų“ stotelę, aš prisimenu šį trumpą savo gyvenimo epizodą ir širdyje darosi truputį šilčiau nuo šios moters gerumo, kuri kasdien, visiškai nesavanaudiškai, atlikdavo vieną mažą gerą darbą, paprasčiausiai truputį užlaikydama tramvajų dėl visiškai nepažįstamo žmogaus ramybės!
