Aš įsibroviau į mokyklą reikalaudamas atleisti mokytoją už tai, kad ji privertė mano dukrą verkti. O tada ji parodė man raštelį iš dukros kuprinės

Aš įsiveržiau į direktoriaus kabinetą net nepabeldęs. Buvau įsiūtęs. Mano septynerių metų dukra vakar visą vakarą verkė ir negalėjo nusiraminti. Ji pasakojo, kad mokytoja jai pasakė baisius dalykus — kad gailiuosi jos gimimo, kad jos niekas nemyli. Kaip toks žmogus gali tai pasakyti vaikui?

Direktorė pakvietė klasės auklėtoją. Reikalavau ją atleisti, nubausti, kažką daryti. Mokytoja įėjo ramiai, be jokio kaltės ženklo ant veido. Tai mane dar labiau įsiutino. Ji netgi neatsiprašė. Tik paklausė, ar žiūrėjau, ką dukra nešioja savo kuprinėje.

Prie ko čia kuprinė? Mes kalbame apie tai, ką jūs pasakėte mano vaikui!

Ji ištraukė iš rankinės suvyniotą lapelį ir padėjo priešais mane. Vaiko raštu, su klaidomis, buvo parašyta: “Tu bjaurybė. Tavo tėtis gailisi, kad tu gimei. Niekas tavęs nemyli. Išeik iš mūsų klasės.”

Negalėjau atitraukti akių nuo šių žodžių.

Mokytoja paaiškino, kad rado šį raštelį dukros suole po pamokos. Mergaitė verkė tualete. Kai jos paklausė, kas atsitiko, ji tylėjo. Mokytoja bandė išsiaiškinti, kas taip parašė, klausė, ar dukra tikrai taip galvoja apie mane. Norėjo padėti ištirti situaciją. Bet vaikas pabėgo, o namuose papasakojo iškreiptą versiją — kad mokytoja ištarė šiuos žodžius garsiai.

Sėdėjau laikydamas tą prakeiktą raštelį ir suvokiau: kažkas mano dukrą persekioja. Savaitėmis, gal mėnesiais. O aš net nežinojau.

Mokytoja pasakė, kad tai jau antras raštelis, kurį ji rado. Kad dukra tapo uždara, per pertraukas visa laika sėdi viena. Ji bandė su manimi susisiekti, bet aš neatsakiau į skambučius iš mokyklos — maniau, vėl kokios nors formalumai.

Paskutinius tris mėnesius dirbau iki išsekimo. Naujas projektas, viršvalandžiai, be to, pradėjau susitikinėti su moterimi. Grįždavau namo, kai dukra jau būdavo lovoje. Ryte pabučiuodavau jai kaktą ir išbėgdavau. Maniau — svarbiausia, kad pinigų užtenka, kad viskas būtų gerai. Auklė yra, maistas yra, drabužiai nauji.

O mano septynerių metų mergaitė kentėjo mokykloje ir net nežinojo, kaip man tai pasakyti. Nes tėtis visada užimtas. Tėtis visada dirba. Tėtis neklauso.

Atsiprašiau mokytojos ir nuvažiavau namo. Atšaukiau visus susitikimus, pasiėmiau laisvą dieną. Atsisėdau šalia dukros ir pirmą kartą per ilgą laiką nuoširdžiai su ja pasikalbėjau. Ji prisipažino, kad patyčios tęsiasi nuo mokslo metų pradžios. Keturis mėnesius. Klasiokės sako, kad ji keista, kad ji neturi mamos, juokiasi iš jos drabužių, rašo raštelius.

Ji nesakė man, nes nenorėjo trikdyti. Bijojau, kad aš supyksiu, kad neturiu laiko jos problemoms.

Dabar mes sprendžiame situaciją kartu — aš, mokytoja, mokyklos psichologas. Pakeičiau darbo grafiką, kad galėčiau pasiimti dukrą iš mokyklos. Kiekvieną dieną vakarieniaujame kartu, ir aš iš tikrųjų klausau.

Bet manęs nepaleidžia klausimas: kiek dar svarbių dalykų praleidau, kol kūriau karjerą ir asmeninį gyvenimą? Ir kaip galėjau nepastebėti, kad mano vaikui blogai?

Ar būtumėte padarę tą patį, ką ir aš — iš karto apkaltinę mokytoją? Ar pirmiausia būtumėte išsiaiškinę situaciją?