Aš laukiau sūnaus visą naktį, o kai jis pagaliau įžengė į butą, jo akys buvo raudonos, rankos drebėjo. Jis atsisėdo priešais ir tarė…

Sūnus grįžo vėlai, laikrodžio rodyklės jau buvo perkopusios vidurnaktį. Aš sėdėjau svetainėje be šviesos, tiesiog laukiau. Išgirdau, kaip raktas pasisuko spynoje, ir iš karto širdis suskaudo — kažkas ne taip. Jis įėjo, tyliai nuspyrė sportinius batelius, bet kvapas nuo jo trenkė į nosį: cigaretės ir dar kažkoks aštrus, nemalonus kvapas.

Aš išėjau į koridorių.
— Kur buvai? — paklausiau.

Jis net nepakėlė akių.
— Ne tavo reikalas, — grubiai pasakė ir praėjo pro šalį.

Balsas buvo svetimas. Ne mano berniuko, ne tas, kuris dar visai neseniai gyrėsi savo piešiniais, o tarsi suaugęs, užkietėjusi žmogus. Aš norėjau surikti, bet negalėjau. Tiesiog apsisukau ir nuėjau į virtuvę. Įjungiau arbatinuką, užsiėmiau rankomis puodeliu, kad nerodyčiau, kaip pirštai dreba. Galvoje sukosi: „Su kuo jis? Kodėl tapo toks? Kur aš kažką praleidau?“

Po kelių minučių jis atėjo pats. Atsisėdo priešais, spoksojo į stalą. Pastebėjau: pirštai purvini, nagai juodi, krumpliai sužaloti. Širdis suspaudė.

— Mama… — balsas jam drebėjo. — Jei aš pasakysiu tiesą, tu manęs neišvarysi?

Viduje man viskas atšalo. Linktelėjau.
— Kalbėk.

Jis  ilgai žaidė su megztinio rankove.
— Aš susidraugavau ne su tais. Iš pradžių viskas atrodė kaip nieko tokio: stovėti už garažų, parūkyti su jais. Maniau, na, kas čia baisaus. Tada alus, po to pradėjo vestis mane per kiemus.

Sakydavo: „Tu stovėsi sargyboje, mes greitai.“ Aš bijojau, bet likti vienam dar baisiau. O vakar… jie įtraukė mane į muštynes.

Aš sunkiai pasakiau:
— Jie privertė tave muštis?

Jis linktelėjo.
— Mama, aš nenorėjau. Sakė: arba su mumis, arba tave patį. Jie muša žiauriai. Aš nežinau, ką daryti. Jei aš išeisiu, jie mane suras.

Aš jo klausiau ir jaučiau, kaip mano viduje viskas griūva, ką statiau metų metus. Kiek pastangų sudėjau į jo auklėjimą, kad jis augtų normalus. Juk viena jį auginau. Dirbau dviejose darbuose, kad jam visko užtektų, būreliai, korepetitoriai, normali apranga, skanus maistas. Mokytojai visada sakydavo: „Gabys, protingas vaikinas, jo laukia didelė ateitis.“ Tikėjau, kad darau viską teisingai. O dabar jis sėdėjo priešais mane, išvargintas, su purvinomis rankomis ir baime akyse, ir prašė neišvaryti jo.

Aš ištiesiau ranką, padėjau jam ant peties. Jis krūptelėjo, tarsi laukdamas riksmų. O aš tik pasakiau:
— Aš neišvarysiu. Mes kartu ieškosime išeities.

Ir tada jis neištvėrė, padėjo galvą man ant peties ir pravirko. Mano suaugęs sūnus, aukštesnis už mane galva, verkė kaip mažas berniukas.

Aš glosčiau jam plaukus ir supratau: toliau bus sunku. Reikės keisti mokyklą, bet labai nenorėčiau to daryti, nes jis paskutinėje išleistuvės klasėje, galbūt eiti į policiją, gal ieškoti naujų kelių. Aš žinau, žmonės teisia, sakys: „Kur motina žiūrėjo? Kodėl leido taip atsitikti?“ Bet man dabar svarbiausia — nepamesti jo.

Tą naktį aš aštriai supratau: jei neparemsiu jo ir nuo jo nusisuksiu dabar, jis galutinai pateks ten, kur aš jau nebebūsiu šalia.

Ir štai aš svarstau: ar jūs mano vietoje iš karto eitumėt į policiją ar bandytumėt viską spręsti patys?