Aš nesuprantu šiuolaikinių papročių: atvažiavome aplankyti sūnų, o jis mus pasiuntė miegoti į viešbutį

Turime tris suaugusius vaikus: dvi dukras ir sūnų. Vyresnė dukra gyvena netoli mūsų. Jie su vyru turi savo butą, automobilį. Su žentais turime puikius santykius, su jų tėvais taip pat. Mėgstame kartais susirinkti visi kartu mūsų namuose, žentas dažnai mums padeda.

Antroji dukra – pati jauniausia šeimoje. Ji šiuo metu studijuoja kitame mieste, gyvena bendrabutyje, savo šeimos kol kas nesukūrė. Ji pas mus karjeristė. Pasakė, kad už vyro neištekės, kol nepasieks karjeros.

Sūnui 34 metai. Jis jau seniai gyvena sostinėje. Baigęs universitetą išvyko užkariauti sostinę. Kartu su savo draugu atidarė verslą, dabar turi savo dviejų kambarių butą. Sūnus turi žmoną, jų vaikui, mūsų anūkui, neseniai sukako 7 metai.

Su Polina, mano sūnaus žmona, mūsų santykiai kažkaip nepasiteisino. Galbūt tai dėl to, kad gyvename labai toli vienas nuo kito ir mažai bendravome, o gal dėl to, kad turime visiškai skirtingus požiūrius į gyvenimą, skirtingą auklėjimą ir pasaulėžiūrą.

Kartą sūnus su savo šeima atvažiavo pas mus į svečius. Polina iš pradžių nebuvo labai patenkinta, kad sūnus vietoj jūros nusprendė atostogauti savo tėvų namuose. Ji visą laiką išraiškingai rodė nepasitenkinimą, sakydama, kad čia jai nėra ką veikti, kad ji čia nuobodu.

Jie pas mus praleido tik savaitę, bet daugiau Polina pas mus nebeatvyko. Sūnus kelis kartus atvyko, bet jau arba su anūku, arba vienas.

Prieš kelis mėnesius vyras pasiėmė atostogas ir pasiūlė nuvažiuoti pas sūnų, pailsėti pas jį savaitę. Aš pensijoje, nedirbu, todėl galiu ramiai nuvykti kur tik noriu. Buvo tikrai malonu. Juolab kad mes dar niekada per tiek metų nesilankėme pas sūnų, buvo labai įdomu pažvelgti, kaip jis ten įsikūrė ir kaip gyvena.

Nupirkome bilietus į traukinį, pranešėme sūnui ir išvykome. Įspėjome iš anksto, kad norime pas jį pabūti savaitę. Atvažiavome vakarop, jau apie 6 valandą. Buvo malonu, kad sūnus mus pasitiko stotyje savo automobiliu, o namuose žmona buvo pasiruošusi vakarienei. Pasisėdėjome, pasikalbėjome. Mes su vyru pavargome nuo kelionės, todėl norėjome eiti miegoti labai anksti. Bet šeimininkai kažkaip neskubėjo mūsų padėti atsigulti.

– Mes užsakėme jums kambarį viešbutyje savaitę, dabar iškviesime taksi ir sumokėsime, – pasakė žmona.

Sūnus tuo metu tyliai nuleido akis, o aš buvau šiek tiek šokiruota tokiu pareiškimu. Kaip tai – viešbutyje? Mes atvažiavome pas sūnų į svečius, kam mums jūsų viešbutis?

Mes su vyru nesame išrankūs, nors ant grindų vaikų kambaryje miegosime, ir būsime laimingi. Tai tik nakvynė. Anūkas irgi prašė mamos, kad jis pasiliktų savo kambaryje, senelis pažadėjo jam pasakas prieš miegą, bet Polina jau iškvietė taksi ir parodė mums duris.

– Rytoj rytą atvažiuosite pas mus. „Čia tik 10 minučių kelio“, – pasakė ji.

Sūnus kartu su mumis sėdo į taksi ir palydėjo mus iki viešbučio. Visą kelią važiavome tylėdami.

Viešbučio kambarys buvo pats paprasčiausias: lova, dvi naktinės spintelės, dušas, tualetas, senas televizorius. Ryte pabudome alkani, pusryčių pasigaminti negalėjome – nebuvo virtuvės, o į kavinę eiti – brangu. Reikėjo vėl patiems išleisti pinigus už taksi ir važiuoti pas sūnų. Taip kiekvieną dieną.

Laiko mums jie neturėjo, rytais sūnus ir žmona eidavo į darbą. Gerai, kad bent anūkui leido neiti į mokyklą, kol mes būsime čia. Vakare susirinkdavome visi, tačiau miegoti vėl reikėjo važiuoti į viešbutį. Už taksi išleidome nemažai.

Sūnuje mes nebuvo praleidę savaitės, nupirkome bilietus namo, sugalvojome pasiteisinimą ir išvykome. Aš buvau be galo nusiminusi. Buvo skaudu iki ašarų dėl to, kaip sūnus priėmė savo pačių tėvus savo namuose.

Grįžusi namo, papasakojau vyresniajai dukrai apie įvykį. Ji buvo pasiutusi. Ji yra pati impulsyviausia ir tiesmukiškiausia. Iš karto paskambino broliui ir viską jam pasakė.

Dabar su sūnumi bendraujame mažiau, skambiname tik dėl reikalų. Mane žeidžia toks elgesys ir požiūris.

Mano draugės taip pat buvo šokiruotos dėl tokio sūnaus ir žentos svetingumo. Bet štai kaimynė pasakė, kad dabar tai visiškai normalu.

– Juk jie už savo pinigus jums viešbutį užsakė, viską sumokėjo, organizavo. Jei jų bute tikrai mažai vietos, tai kodėl reikėtų sukelti nepatogumų ir sau, ir svečiams? – pasakė ji.

Aš nežinau. Anksčiau mes svečiavomės pas daugelį giminaičių, ir pas mus namai nebuvo iš karto, anksčiau gyvenome mažame bute, visi miegodavome vienoje kambaryje.

Kai kurie miegodavo ant grindų, kai kurie ant čiužinio ar išskleidžiamos lovos, ir visi buvo patenkinti. O kad svečius reikėtų pasiųsti į viešbutį, net minties tokių neturėjome.

Gal aš kažkur klystu? Gal dabar tai tapo normalu, bet man tai tiesiog nesusipratimas. Neturiu jokio noro atkurti santykius su sūnumi ir žmona. Kai prisimenu, tuoj pat vėl pasijuntu įskaudinta.