Aš nunėriau anūkei dovaną savo rankomis, į ją sudėjau širdį ir sielą… o kitą dieną radau ją prie šiukšlių…

Kai mano anūkė baigė koledžą, padovanojau jai dovaną, kurią nunėriau kabliu – tai buvo viskas, ką galėjau sau leisti. Kita močiutė padovanojo jai naują brangų telefoną. Tačiau gavusi dovaną, mano anūkė net nepažiūrėjo į ją, tiesiog padėjo ją į šoną ir nubėgo su draugėmis.

Jaučiausi pažeminta ir išėjau iš šventės anksčiau. Kitą dieną sustingau, kai nusprendžiau išmesti šiukšles ir radau savo dovaną — tvarkingai sulankstytą plastikinį maišelį, paliktą šalia šiukšlių konteinerio.

Priėjau ir iš pradžių negalėjau patikėti savo akimis. Pagalvojau: gal tai ne jis, gal man pasivaideno. Bet kai priėjau arčiau ir paėmiau maišelį į rankas, pamačiau pažįstamą raštą, kiekvieną kilpą, kurią mezgiau ilgais vakarais, mano širdis suspaudė. Tai buvo mano pledas.

Tas pats, kurį mezgiau tris mėnesius, nes galvojau: «Mano mergaitė džiaugsis, užsiklos ir prisimins močiutę». Sėdau tiesiai ten, ant šalto bortelio, ir prispaudžiau maišelį prie savęs. Krūtinėje buvo tuštuma, tokia, kad net verkti negalėjau. Atrodė, kad išmesta buvo ne daiktas, o aš pati.

Visą naktį sėdėjau su tuo pledu ant kelių. Glamonėjau vilnonius siūlus ir prisiminiau. Kaip anksčiau maža anūkė pabėgdavo man į glėbį ir sakydavo: «Močiute, apkabink!» Kaip aš kepiau jai sausainius, maitinau šaukšteliu, guldžiau miegoti, kai ji sirgo. Kaip mezgiau jai pirmąsias kojinaites ir kepurytę. Man atrodė, kad šie prisiminimai jai taip pat bus svarbūs. Kad ji jaus širdyje, jog mezgiau ne pledą, o saitą, kuris mus sujungia. Bet išėjo kitaip. Jai tai pasirodė tik nereikalinga šiukšlė.

Esu sena. Neturiu turto, sveikatos jėgų. Viskas, ką galiu padovanoti — tai yra mano šiluma, rūpestis, mano rankos, mano širdis. Aš įdėjau savo širdį į kiekvieną kilpą. O pasirodė, jai tai nesvarbu ir nereikalinga. Ji džiaugėsi naujais telefonais, brendiniais daiktais, triukšmingomis kompanijomis, o aš su savo siūlais ir prisiminimais tapau svetima.

Dabar vakarais sėdžiu vieniša. Pledas guli šalia, ant kėdės atlošo. Kartais juo užsikloju, ir man atrodo, kad jis šildo ne kūną, o sielą. Šnabždu: «Aš vis tiek myliu tave, anūkėle. Net jei užmirjai, net jei užaugai». Tačiau krūtinėje vis tiek yra skausmas, duslus, ilgai traukiamas, lyg anūkė su pledu buvo išmetusi ir mane.

Galvoju: gal tai mano kaltė. Galbūt buvau per daug įkyrėjusi, per daug kiūlavau su savo rūpesčiu, kai ji užaugo. Gali būti, kad privalėjau išmokti leisti, o aš vis rūpinausi. Bet juk tai meilė. Argi ją galima tiesiog taip atkirpti?

Dažnai užduodu sau vieną ir tą patį klausimą: kas svarbiau vaikui — brangus daiktas ar artimo žmogaus rūpestis ir meilė? Ir man tampa siaubinga. Nes, jei atsakymas man yra aiškus, jai jis yra kitoks.

Aš pakeliu akis į savo buto sienas, kur kiekviena nuotrauka primena: gyvenau dėl jų. Laikiau ją ant rankų, kai ji sirgo, dainavau lopšines, šnibždėjau maldas, kad jos gyvenimas būtų lengvesnis nei mano. Svajojau palikti po savęs bent mažą pėdsaką — ne lentynose, ne telefone, o jos širdyje.

Ir dabar suprantu: pledas prie šiukšlių konteinerio — tai ne tik daiktas. Tai yra simbolis, kad mane galima pamiršti, kad mano meilė niekam nereikalinga. Bet aš vis tiek megsiu. Kol yra jėgų laikyti kabliuką rankose, kol akys mato kilpas, aš megsiu. 

Galbūt kada nors, kai manęs jau nebus, ji užsiklos vienu iš mano pledų ir staiga pajus — mano namų, mano rankų, mano širdies kvapą. Ir tada supras, kad močiutė nedovanojo daiktų. Ji dovanojo visą save.

Pasakykite… o kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje? Atleistumėte tylėdami? Ar užvertumėte širdį, kad daugiau niekada taip neskaudėtų?