Dukterėčia atvažiavo pas mane į svečius ir pyksta, kad aš jos nemaitinu

Su sese gyvename skirtinguose miestuose. Jos dukra svajoja stoti į universitetą, kuris randasi manajame. Paskui gyvens bendrabutyje, o kol kas atvyko dviem savaitėms, kad ten nueitų. Ar ten kažkokie egzaminai, ar kažkoks dokumentų tvarkymas. Nesigilinau į tuos formalumus, tiesiog žinau, kad atvažiuoti prieš stojant į universitetą – normalu. Sesuo paprašė, kad kol kas pagyventų pas mane.

Maitinimo klausimo mes neaptarėme. Bet jei jos motina tyli šia tema, tai jos ją sprendžia tarpusavyje. Žiūriu, o ji sėdi svetainėje pasipūtusi. Klausiu, kame reikalas.

Ji atsako maniusi, kad pamaitinsiu ją šiltais pietumis. Iškart atvėsinau ją žodžiais:

„Aš ne tik maitinimo tau netieksiu, bet ir gyvensiu pagal savo grafiką. Dabar man skubiai reikia išeiti! Paskambink mamai, tegu perveda tau į kortelę pinigų, nueisi, nusipirksi kokių sūrelių, bandelių ir pavalgysi su arbata. Arbatos, tiesa, irgi nusipirk. Pas mane baigėsi! Na ko tu kaip maža! Juk jau 18 metų!“

Jos mama seniai neplepėjo su manimi apie gyvenimą ir nežino, kad aš, kai tik vaikai purptelėjo iš lizdo, vyras pasitraukė nežinoma kryptimi, panirau į darbą. Mano užimtumo grafikas žiaurus, todėl namie būnu nereguliariai, jėgos buities darbams mane išvis apleido. Pamiegoti ir išsimiegoti, ir tai jau gerai.

Žinoma, malonu susitikti su Adriana. Ji taip išaugo, sumoteriškėjo, bet! Aš jau nebe ta laisva neskubanti teta Liuda, kuri kadaise net dramblį galėjo iškepti, negailėdama laiko ir jėgų.

Tegu pati perka produktus, pjausto, verda, kepa ir troškina. O dar geriau – tegu perka kažką gatavo, kad nepriterliotų man viryklės ar buto.
Tai ji papsichavo, nutilo ir tylėdama kasdien pyksta.

Matomai galvojo, kad papuolė į pensioną su pilnu maitinimu. Na nežinau, gal viskas nurims. Sunku iškart nustoti būti gera ir patogia, juk aš tiek metų palaikiau stabiliai taikius santykius su kiekvienu iš artimo rato.

O ir dabar visai taiki: suteikiau nemokamą būstą, tačiau su trūkstamu „elementu“. Eisiu pas psichologą patarimo, kaip švelniai paaiškinti artimiesiems, kad dabar aš nebe tokia funkcionali, kaip anksčiau. Reikia mažiau iš manęs tikėtis!