Aš pavadinau tėvą nevykėliu, nes jis man nenupirko „iPhone“. Po savaitės jam įvyko širdies priepuolis. Ligoninėje sutikau jo vadovą, ir tai, ką jis man papasakojo, sudaužė mano širdį…

Nuo tada, kai man sukako penkeri metai, aš ir mano tėvas gyvenome dviese. Mama išėjo, nes neištvėrė sunkumų, kaip jis man paaiškino. Tėvas dirbo gamykloje paprastu darbininku. Atlyginimas buvo nedidelis, bet stabilus. Mes nuomavome mažą butą, gyvenome kukliai.

Aš augau ir pastebėjau, kaip gyvena mano klasės draugai. Jie turėjo naujus telefonus, firminius drabužius, keliones atostogų metu. O aš turėjau senus džinsus, pigų telefoną, jokio pramogų. Tėvas po darbo grįždavo pavargęs, ruošdavo vakarienę, tikrindavo mano pamokas, užmigdavo prieš televizorių.

Man buvo gėda už jį. Už jo darbo drabužius, už seną mūsų rajoną, už tai, kad negalėjome sau leisti to, ką turėjo kiti. Aš pradėjau jo nekęsti. Tyliai, viduje, bet ta neapykanta augo.

Būdama šešiolikos pratrūkau. Draugas demonstravo naują „iPhone“, gyrėsi. Visi svarstė, kokius įrenginius turi. Grįžau namo piktas, pamačiau tėvą virtuvėje – jis lopė mano striukę, taupė naujam daiktui. Ir aš surikau: “Kiti tėvai perka vaikams brangius daiktus! Normalūs tėvai uždirba pinigus! O tu – nevykėlis! Visą gyvenimą vienoje vietoje, nei karjeros, nei pinigų!”

Tėvas padėjo adatą. Pažvelgė į mane, ir pamačiau, kaip jo akys prisipildė ašarų. Jis pravirko. Tyliai, nieko nesakydamas. Atsikėlė ir nuėjo į savo kambarį. Aš likau virtuvėje, piktas ir tuo pačiu išsigandęs dėl to, ką padariau.

Savaitę beveik nekalbėjome. Jis ėjo į darbą, aš į mokyklą. Namuose – tyluma. Aš neatsiprašiau, jis nepradėjo kalbėti pirmas.

O tada jam blogai pasidarė gamykloje. Širdies priepuolis. Man paskambino, sakė – skubiai į ligoninę. Nubėgau ten, išsigandęs iki mirties, meldžiausi, kad jis išgyventų.

Ligoninės koridoriuje pamačiau vyrą su kostiumu. Jis prisistatė kaip mano tėvo vadovas. Sėdo šalia manęs, kol gydytojai buvo su tėvu reanimacijoje.

Jis pasakė: “Tavo tėvas manęs prašė niekada tau nepasakoti. Bet manau, kad po visko, tu turi sužinoti tiesą.” Ištraukė voką ir įteikė man.

Viduje buvo banko išrašai. Sąskaita mano vardu, apie kurią nežinojau. Vadovas paaiškino: “Kiekvieną mėnesį paskutinius vienuolika metų tavo tėvas prašė pervesti trečdalį savo atlyginimo į šią sąskaitą. Taupė tavo mokslams. Norėjo, kad stotum į universitetą ir nesijaudintum dėl pinigų, kad nereikėtų dirbti mokslo sąskaita.”

Aš žiūrėjau į skaičius išraše. Ten buvo daugiau nei trisdešimt tūkstančių eurų. Kiekvieną mėnesį, vienuolika metų, tėvas atidėdavo trečdalį atlyginimo. Iš to mažo, ką mes turėjome.

Vadovas tęsė: “Jis galėjo gyventi geriau. Galėjo pirkti sau normalius drabužius, važinėti atostogauti, nelopti senų daiktų. Bet jis pasirinko atidėti tavo ateičiai. Jis sakydavo man: ‘Aš pats negavau išsilavinimo, todėl visą gyvenimą dirbu paprastu darbininku. Nenoriu tokios lemties savo sūnui. Jis turi mokytis, įgyti profesiją, gyventi geriau už mane.'”

Aš sėdėjau ir negalėjau kvėpuoti. Mes gyvenome skurdžiai. Aš vaikščiojau su senais drabužiais. Nebuvo pinigų nei „iPhone“, nei pramogoms, nei kelionėms. O tėvas tyliai atidėdavo mano mokslams trečdalį atlyginimo – kiekvieną mėnesį, metai iš metų, tylėdamas.

Jis galėjo išleisti šiuos pinigus mums čia ir dabar. Galėjo nupirkti man tą „iPhone“, naujus drabužius. Galėjo gyventi šiek tiek lengviau. Bet pasirinko investuoti į mano ateitį, kurios aš dar net nesupratau.

Ir aš jį pavadinau nevykėliu. Spjoviau jam į veidą už tai, kad jis aukojo savo dabartį dėl mano ateities.

Tėvas išgyveno. Gydytojai stabilizavo būklę ir perkėlė į įprastą palatą. Kai įėjau pas jį, jis gulėjo išbalęs, su lašine, silpnas. Šyptelėjo man ir pašnibždėjo: “Atleisk, kad išgąsdinau.”

Aš parkritau ant kelių šalia lovos ir pravirkau. Prašiau atleidimo už savo žodžius, už neapykantą, už tai, kad nesupratau. Jis glostė mano galvą ir kartojo: “Viskas gerai, sūnau. Viskas gerai.”

Praėjo penkeri metai. Baigiau universitetą už tėvo atidėtus pinigus. Įgijau gerą profesiją, uždirbu nemažai. Tėvas pensijoje, gyvena su manimi. Aš perku jam viską, ko jis negalėjo sau leisti daugelį metų.

Bet niekada nepamiršiu to momento ligoninėje, kai sužinojau tiesą. Nepamiršiu savo žodžių, jo ašarų, jo pasirinkimo atidėti pinigus mano ateičiai vietoje to, kad gyventų šiek tiek lengviau šiandien.

Ar žinote, kaip lengva yra teisti tėvus? Kaip greitai kaltiname juos, kad jie nėra pakankamai geri, pakankamai sėkmingi, nesuteikia mums to, ką turi kiti? O už šių “nevykėlių” nugarų stovi aukos, apie kurias mes net neįtariame.

Kiek tėvų tyliai atsisako visko dėl savo vaikų? Ir kiek vaikų jų nekenčia dėl to, kad yra neturtingi, nežinodami, kad tas neturtas yra jų pačių ateities kaina?

O ar žinote, ko atsisakė jūsų tėvai jūsų labui?

You cannot copy content of this page