Aš ruošiausi išeiti iš namų, bet sustojau, pamačiusi save veidrodyje…

Aš nebuvo dramatizavimo nuotaikoje. Tiesiog rinkausi daiktus — tyliai, be žodžių, be pykčio. Kiekvienas žmogus turi ribas. Mano buvo pasiektas, kai jis trečią kartą iš eilės pamiršo, kad man svarbi diena. Ne šventė, ne jubiliejus. Tiesiog svarbi diena. Man.

Jis vėl atėjo vėlai, pavargęs, susierzinęs. Pavalgo, nueina į kambarį, net nepažvelgęs į mane. O aš visą dieną ruošiausi. Norėjau pasakyti, kad mane paaukštino, kad dabar turime didesnių šansų į atostogas, kad didžiuojuosi savimi. Bet su kuo kalbėti, jei žmogus žiūri į tave kiaurai?

Rinkdama daiktus, neverkiau. Ne šįkart. Viskas viduje buvo sausa ir ramybė. Kaip tyla, jau seniai apsigyvenusi manyje, ir dabar net nusivylimas nesijaučia garsi. Sulanksčiau megztinį, kurį jis dovanojo santykių pradžioje. Tada dar šiltai į mane žiūrėjo, tada dar prisiminė, kad esu alergiška braškėms, ir nešė obuolius. Kažkur tada viskas ir pasikeitė. Pamažu. Smulkmenomis. Akimis pilna darbų, o ne meilės.

Einant pro veidrodį prieškambaryje, norėjau tik pasitaisė plaukus. Bet žvilgsnis sustojo. Ant manęs pačios.

Neatpažinau savęs.

Veidrodžio moteris atrodė svetima. Veidas — pavargęs. Žvilgsnis — išblukęs. Nei pėdsako tos ryškios, stiprios merginos, kurią ekizdavau. Tos, kuri galėjo juoktis iki ašarų, planuoti, ginčytis, įkvėpti. Įsistebeilyjau į šias akis — ir staiga pasidarė baisu. Ne dėl santykių. Dėl savęs.

Kai prarandi kitą — skauda. Bet kai prarandi save — tuštuma.

Aš atsisėdau ant lovos krašto su tuo pačiu lagaminu rankose. Prisiminiau, kiek kartų tylėjau. Kaip nurijau įžeidimus. Kaip pateisindavau jo nuovargį ir savo vienatvę. Tai vadinau “gyvenimu”. O tai buvo gyvenimo šešėlis. Aš tapo šešėliu šalia to, kuris kadaise pažadėjo laikyti mane už rankos.

Nė nežinau, kiek taip sėdėjau. Tada lėtai atsistojau, nunešiau lagaminą atgal. Bet ne todėl, kad apsigalvojau išeiti, o todėl kad nusprendžiau — pirmiausia reikia išeiti ne iš namų, o iš įprasto scenarijaus.

Per ilgai tylėjau, kentėjau, nešiau viską ant savęs. Bet jei noriu, kad mane matytų — turėčiau tapti pastebima. Jei noriu būti išgirsta — turiu nustoti kalbėti šnabždesiu.

Prie veidrodžio prislinkau dar kartą. Tyliai pasakiau savo atvaizdui: „Gana“. Ne jam, o sau pačiai. Gana prisitaikyti, gana kentėti, gana laukti, kad jis pats supras. Žmonės nemano minčių. Net patys artimiausi.

Vėlai vakare jis priėjo. Atsisėdo šalia. Paklausė: „Kodėl tu liūdi?“

Pažvelgiau į jį. Pirmą kartą — ne su pykčiu, ne su nuoskauda, o su aiškiu suvokimu: jei noriu ką nors pakeisti, turiu kalbėti tiesiai.

— Mes tapome svetimais, — sakiau. — Bet nenoriu būti šešėlis savo gyvenime. Liksiu, bet viskas bus kitaip. Aš kalbėsiu. O tu — klausyk. Jei nesi pasirengęs — surengsiu lagaminą iš naujo. Bet jau neapsigalvosiu.

Jis tylėjo. Žiūrėjo į mane kitaip — tarsi pirmą kartą. Nelaukiau momentinio atsakymo. Man to ir nereikėjo. Svarbiausia — padariau pirmą žingsnį link savęs. Vadinasi, gal dar galime vienas kitą rasti iš naujo.

O jūs kada nors bandėte ne tik gelbėti santykius, bet keisti taisykles jų viduje? Ką pasakytumėte savo atvaizdui veidrodyje, jei šiandien sutikote jo žvilgsnį?..