Aš rūpinausi jomis daugelį metų. Tačiau tai, kas įvyko po jų laidotuvių, sukrėtė mane iki pat širdies gelmių…

To skambučio niekada nepamiršiu. Balsas ragelyje buvo sausas, užtikrintas, svetimas:
— Prašome atvykti trečiadienį, trečią valandą. Tai svarbu.

Tą rytą stovėjau prie lango, žiūrėjau į tuščią kiemą kitoje gatvės pusėje ir pirštais maigiau rankinės dirželį. Nuo tos dienos, kai užsivėrė langinės senutėlių name, mūsų gatvės ritmas pasikeitė. Vis dar atrodė, kad tuoj prasivers varteliai ir pasigirs Marijos balsas: „Rasa, užsuk, trumpam…“ Bet varteliai tylėjo.

Padėjusi ragelį ilgai sėdėjau prispaudusi kelius prie krūtinės. Kas gi man, paprastai slaugytojai, gali būti „svarbaus“ pas notarę? Aš neturiu jokio palikimo, didelių pinigų ar paslapčių. Tik tuščias termosas rankinėje ir nuolatinis nuovargis veide.

…Kai atsikrausčiau į savo močiutės namą, kitapus gatvės jau gyveno keturios senos seserys. Visoms buvo virš aštuoniasdešimt, kiekviena su savo būdu. Marija — griežta, bet švelni, su raukšlelėmis aplink akis, kurios atrodė kaip saulės spinduliai. Paulina — tylioji, rankdarbių meistrė, galėdavo valandų valandas siuvinėti staltiesę. Zina — linksma, visad besijuokianti iki ašarų iš menkniekių. O Nadežda… ji dažniau sirgdavo, ir aš beveik kasdien užeidavau pamatuoti kraujospūdį ar atnešti vaistų.

Pripratau prie jų kaip prie savo virtuvės ar sodo už namo. Rytais, grįždama po naktinės pamainos, visada užsukdavau: atnešdavau duonos, vaisių, kartais išvirdavau sriubos didelėje puode. Klausydavausi jų pasakojimų apie jaunystę, karą, seniai išėjusius vyrus.

— Tu esi angelas, Rasa, — šnabždėdavo Marija, kai pakeisdavau lemputę ar atidarydavau sandariai užsuktą uogienės stiklainį. — Leisk bent sumokėti.
Aš visada papurtydavau galvą: — Ne, Marija. Aš juk ne dėl pinigų ateinu.

Metai slinko, ir viena po kitos seserys išėjo. Kiekvienos laidotuvės man buvo lyg savos šeimos nario netektis. Ir kai nebeliko paskutinės, tyla visiškai apsigyveno jų kieme. Bet aš vis dar kasdien sustodavau prie vartelių — įprotis. O tada suskambo telefonas iš notaro biuro.

Trečiadienį įėjau į kabinetą. Oras kvepėjo lakuotais baldais ir senais popieriais. Prie ilgo stalo sėdėjo seserų „vaikai“ — suaugę, rimti, su planšetėmis, tvarkingais kostiumais. Svetimi veidai, bet kiekviename buvo galima atpažinti bruožų tų moterų, kurias pažinojau visa širdimi.

Notarė, ponia Jūratė, prabilo ramiu balsu:
— Testamentai surašyti esant aiškiam protui ir tvirtai valiai…

Klausiau, ir staiga išgirdau svarbiausią:
— Gyvenamasis namas su visais pastatais ir turtu… paliekamas pilietei Rasai Jankauskaitei…

Krūptelėjau, lyg mane būtų pervėrusi elektra.
— Atsiprašau… ką? Namas? Jų namas?

Notarė pakėlė akis nuo popierių:
— Taip. Ir viskas, kas jame. Padėkos ženklan už jūsų rūpestį. Taip pat prašymas išsaugoti prisiminimą apie seseris ir neužmiršti „Levandų valandos“.

Tie du žodžiai persmelkė mane. „Levandų valanda“ — mūsų mažas ritualas. Kasdien penktą valandą jos padėdavo ant stalo vazą su džiovintomis levandomis ir užplikydavo arbatą. Mes sėdėdavome, kalbėdavomės, klausydavomės seno radijo.

Kabinete stojo tyla. Giminaičiai apsidairė vieni į kitus: kažkieno akyse sužibo nuoskauda, kito — šaltas pyktis. Paulinos duktė staiga pastūmė kėdę:
— Tai nesąmonė. Šitas namas buvo mūsų šeimos dešimtmečius!

Notarė ramiai ištarė:
— Testamentas — jų valia.

Į mane atsisuko Zinos sūnėnas, aukštas vyras su portfeliu:
— Jūs… jūs tuo pasinaudojote, ar ne? Gailesčiu, švelnumu?..

Pajutau, kaip paraudo skruostai.
— Ne, — atsakiau keistai ramiu balsu. — Aš tiesiog užsukdavau į svečius.

Ir viskas.

Naktį ilgai negalėjau užmigti. Prieš akis kilo jų veidai: Marija su šilta delne, Paulina su adata virš drobės, Zina, besijuokianti iki ašarų, ir Nadežda, dėkingai linktelinti, kai atnešdavau tabletes.

Sėdėjau prie lango ir šnabždėjau į tamsą:
— Už ką? Kodėl man?

Ir staiga, tarsi iš pačios tylos, išgirdau balsą — tylų, bet aiškų:
— Už tai, kad buvai šalia, kai to labiausiai reikėjo.

Pradėjau verkti. Ne iš džiaugsmo, ne dėl netikėto palikimo — o dėl to, kad keturios senos moterys patikėjo: jų namas, jų prisiminimai, jų „Levandų valanda“ liks gyventi manyje.

Dabar tas namas priklauso man. Bet iš tikrųjų — jis vis dar jų. Ir, galbūt, taip ir turi būti.