Aš taip ir nepasakiau jai paties svarbiausio. Ir dabar lieka tik skausmas ir pavėluotas supratimas…

Man dažnai atrodo, kad visą gyvenimą gyvenau šalia svetimo žmogaus. Mano mama visuomet buvo griežta, šalta, tarsi už jos nugaros stovėtų siena, per kurią neįmanoma prasibrauti. Nuo vaikystės jaučiau jos nuolatinius priekaištus: „Sėdėk tiesiai“, „Mokykis geriau“, „Neverk dėl smulkmenų“. Pavydėjau draugėms, kurių mamytės jas apkabindavo susitikimo metu, glostydavo galvą, šnabždėdavo kažką šilto. Aš to neturėjau.

Kai paauglystėje bandžiau kažką jai papasakoti, ji visada pertraukdavo: „Nesąmonė, praeis“. O jei verkdavau dėl vaikino, ji tiktai šyptelėdavo: „Pamatysi, jis nebus paskutinis“. Pyktelėjau ant jos, pasitraukiau, ir tarp mūsų augo praraja. Gyvenome kartu, bet tarsi skirtinguose pasauliuose.

Kai išvykau mokytis į kitą miestą, beveik nustojau skambinti. Viskas atrodė beprasmiška: kam dalintis kažkuo, jei atsakant tik tyla ar sausos pastabos? Vėliau ištekėjau, susilaukiau vaikų. Retai matydavomės. Tik per šventes. Ir kaskart man buvo sunku atlaikyti jos šaltą žvilgsnį, jos kritiškus žodžius: „Vaikai per ploni“, „Atrodai pavargusi“, „Vyras galėtų daugiau uždirbti“.

Kai mama susirgo, ją slaugiau, bet be didelio noro. Daugiau iš pareigos jausmo. Ji vis dar buvo tokia pati nepriartėjama. Net ir ligoninėje, kai atnešdavau jai vandens, maisto ar taisydavau pagalvę, ji sakydavo: „Nesistengk, galiu pati“. Ir tik jos akyse kartais sušmėžuodavo kažkokia nuovargio gaida, bet nekreipdavau į tai dėmesio.

Po jos mirties ilgai negalėjau priversti savęs sutvarkyti jos daiktus. Viskas viduje priešinosi. Bet vieną dieną ryžausi. Spintoje, už seno palto, radau dėžę. Viduje buvo dienoraštis. Mažas, susidėvėjęs, su užraktu, kuris lengvai atsidarė. Jį atvertusi sustingau.

Tose puslapiuose rašė kita mama. Ji rašė apie tai, kaip jai buvo sunku, kai tėvas mus paliko, kai man buvo 3 metai, kaip buvo sunku dirbti dviejose darbovietėse, kad turėčiau viską, ko reikia. Apie tai, kaip norėjo verkti, šaukti, bet bijojo pasirodyti silpna. Apie tai, kad kiekviena mano sėkmė buvo jos pasididžiavimas, tik nemokėjo to pasakyti.

„Šiandien dukra gerai laikė matematikos egzaminą. Padariau veidą, tarsi galėtų būti ir geriau. Bet iš tiesų taip džiaugiausi, kad ji stengiasi. Tik bijau, jog jei tai pasakysiu, ji atsipalaiduos…“

„Ji paklausė, ar ją myliu. Negalėjau atsakyti. Žodžiai įstrigo gerklėje. Bet meldžiuosi už ją kiekvieną vakarą. Dieve, saugok ją. Tegul jos gyvenimas būna laimingas“.

Sėdėjau ant grindų ir verkiau. Pirmą kartą pamačiau jos gerumą ir širdį. Tą meilę, kurią ji slėpė visą gyvenimą, manydama, kad taip bus geriau.

Dabar, kai žiūriu į savo vaikystės nuotraukas, viską matau kitaip. Ten, kur anksčiau man atrodė – šaltas žvilgsnis, dabar žinau: tai buvo baimė. Ten, kur buvo tyla, dabar suprantu: tai buvo jos jausmų nebylumas. Ji mylėjo mane, tiesiog savaip, nejaukiai, tyliai ir negalėjo to išreikšti.

Ir man taip skaudu nuo minties, kad mes taip ir nepasikalbėjome tikrai. Kad aš jai nepasakiau, kaip man jos trūko. Kad ji pasitraukė iš gyvenimo, o aš pažinau ją tik per šiuos dienoraščio puslapius.

Dabar, kai laikau jos dienoraštį rankose, man skaudu nuo vienos minties: aš per vėlai pažinau savo motiną. Visą gyvenimą gyvenau šalia jos ir taip ir nepasakiau, kaip stipriai man reikėjo jos šilumos. Aš pykau, atstūmiau ją, o ji tuo tarpu meldėsi už mane ir mylėjo tyliai, taip, kaip mokėjo.

Atiduočiau viską, kad dar kartą pamatyčiau jos žvilgsnį ir pasakyčiau tik du žodžius: „Mama, ačiū tau už viską!“. Bet jau nėra su kuo tai pasakyti.

Likus viena su šiuo dienoraščiu ir nepakeliamu kaltės jausmu, kad abi taip ir neišdrįsome viena kitai pasakyti svarbiausio.

Ir aš kasdien klausiu savęs: kodėl suprantame, kaip stipriai mylime, tik tada, kai jau pernelyg vėlu?

Ir noriu kreiptis į jus, brangūs skaitytojai, jei jūsų mama dar gyva – nelaukite patogaus momento. Apkabiname ją, sakykime, kad mylime, net jei tai nesmagu. Nes rytoj gali nebūti, ir tada liks tik vėlyvas apgailestavimas.