Atvažiavo į sodybą, o ten žentas, ir ne vienas
Atėjo šilta vasara. Nuplėšiamas kalendorius rodė pirmąją birželio dieną, palikdamas už savęs vėsią gegužę. Liudvina Mykolaitienė skubėjo į sodybą, kurioje nebuvo jau 5 metus.
Iki sodybos buvo dar kokie 3 kilometrai. Saulė jau gerokai įšildė žemę, kaito oras. Su sunkiu kibiru pensininkė priėjo pažįstamą alėją, kur netikėtai pastebėjo žento mašiną.
„Negi žentas nusprendė padirbėti? Gerai, jei jis padėtų pasodinti magnoliją, o tai aš vos ją atnešiau“,- pagalvojo uošvė, tačiau netrukus sustingo it įbesta.
Iš mašinos išlipo Kristė, draugės Irenos, su kuria Liudvina gerdavo arbatą, dukra. Žentas Valius padavė merginai ranką ir jie kartu nuskubėjo link namelio.
Sprendžiant iš poros elgesio, jie buvo meilužiai. Vadinasi, Valentas turi kitą. Vargšė mano Julytė!
Pirma Liudvinos reakcija buvo paskambinti dukrai ir viską papasakoti, tačiau ji susilaikė.
Iš kitos pusės, moteriai buvo apmaudu dėl dukters. Julija niekuo nenusipelnė, kad ją apgaudinėtų, o ir žentas anksčiau niekada nesišlaistė. Taip, jis buvo visiškai ne toks, kaip norėtųsi, tačiau didelių nuodėmių neturėjo. Algą atiduodavo, žalingų įpročių neturėjo, visada buvo darbštus, atsakingas ir ramus. Kas gi nutiko dabar?
Minutę pagalvojusi, moteris nepastebimai įėjo į kiemą pro kitus vartelius ir ėmėsi darbo.
O žentas, apkabinęs draugę, išėjo su ja į verandą. Jie nepastebėjo pensininkės, tačiau moteriai pavyko nugirsti jų pokalbį. Kristė liūdnai dūsavo ir žiūrėjo į meilužį. Valentas tylėjo, paskui tarė:
– Kristute, suprask, aš nenorėjau griauti savo šeimos, bet taip daugiau negalima. Pavargau nuo visko. Julė pastoviai duoda pastabas, Liudvina irgi. Viskas jai ne taip ir visada aš kaltas. O ką aš jai blogo padariau?
– Nesijaudink, – pasakė Kristina,- mano mama rami ir prie tavęs nekibs. Ji tik ir laukia, kol aš ištekėsiu ir svajoja apie anūkus.
– Šįvakar viską papasakosiu žmonai, jei ji dar man pamokslaus lyg mokinukui.
– O aš paruošiu tau kambarėlį ir lauksiu tavęs. Tikiuosi, mes būsime laimingi.
– Aš irgi tikiuosi. Reikia apsispręsti. Kitaip ir mes susigadinsime gyvenimus.
Porelė išėjo iš verandos ir pasuko link mašinos. Kaip gailėjosi Liudvina, kad neišsidavė ir nedemaskavo meilužių!
Smilkiniuose tukseno, veidą užliejo raudonio banga. Mintys lėkė greitai ir pynėsi. Moteris lyg neteko gebėjimo galvoti. Pagaliau galvoje nušvito idėja ir dama ryžtingai patraukė link autobusų stotelės.
Julija buvo namie. Ji tvarkėsi, vilkėdama žydrą dryžuotą chalatą. Valento dar nebuvo. Patenkinta savo idėja, uošvė priėjo prie dukters, kuri laistė gėles, ir tarė:
– Žinai, ką aš sužinojau?
– Ką? – abejingai paklausė dukra,- vėl tu, mama, naujienų prisižiūrėjai? Man tai neįdomu.
– Nagi ne,- numojo Liudvina,- dar blogiau. Kristė įsimylėjo tavo Valentą, pati girdėjau.
– Dieve, negi tai įmanoma? Niekada nepagalvočiau…
– Reikia gelbėti šeimą,- pasakė Liudvina.
Ir detaliai papasakojo Julijai, ką reikia daryti.
– Brangusis, – pasakė Julija sutuoktiniui,- kažkaip seniai mes su tavimi nepoilsiavome. Taip ir vasara praeis, o aš jūros nepamatysiu.
10 dienų prie jūros pralėkė visiškai nepastebimai. Valentas net nelietė telefono. O Julija viską darė taip, kaip jai liepė motina, nors jai siaubingai norėjosi pasakyti kai ką kito. Supykti. Išsakyti viską, kas buvo ant širdies, bet jūra, saulė ir gamta veikė raminančiai.
Namo jie grįžo lyg po medaus mėnesio, patenkinti, įsimylėję ir laimingi. Poilsio metu Julija nė karto nepapriekaištavo sutuoktiniui.
Tik toli nuo kasdienybės ji įvertino, kiek jis dėl jos darė ir daro toliau.
O dar kaip jis kentė jų su motina pastabas ir nepasitenkinimą. Jei prie pačios Julijos vyras taip kabinėtųsi, ji jau seniai būtų trenkusi durimis.
