Author: Daiva

Nuo vaikystės prisimenu šlapių skudurų kvapą, šepečio girgždėjimą per mokyklos grindis ir mamos pavargusias rankas. Ji dirbo valytoja vietinėje mokykloje

Vyras pradėjo man dovanoti gėles. Pirmiausia – rožes. Raudonas, kaip iš atviruko Valentino dienai. Vėliau – tulpės, frezijos, bijūnai. Kiekvieną

Ilgai maniau, kad svarbūs žodžiai gali palaukti. Atrodė, kad mūsų dar laukia daug dienų, kai virsime sriubą, ginčysimės dėl druskos,

Paskutiniais mėnesiais gyvenau su labai keistu jausmu. Nuolat atrodė, kad kažkas yra bute. Ne taip, jog tai būtų tikras siaubas

Iki ašarų… Mano vardas Ugnė. Mano vyras Alvydas. Mes susituokėme prieš 7 metus. Pirmasis mano nėštumas buvo nesėkmingas, embrionas nustojo

Visą savo gyvenimą pašvenčiau šeimai. Mes su Karina susipažinome, kai mums buvo po 27, susituokėme. Aš labai mylėjau žmoną, ji

Aš visada maniau, kad žinau, kas yra meilė. Mes buvome kartu šešerius metus, planavome ateitį, kalbėjome apie vaikus, namus, apie

Priimamajame buvo tylu. Tik sieniniai laikrodžiai tyliai tiksėjo, primindami, kad laikas nesustojo. Marija savo rankose laikė pasą ir medicininę kortelę.