Author: Daiva

Man septyniasdešimt treji. Aš esu pensijoje ir judu invalido vežimėlyje. Žmonės dažnai žiūri į vežimėlį ir mano, kad mano pasaulis

Man keturiasdešimt dveji. Mano dukrai septyniolika. Prieš pusmetį ją partrenkė pėsčiųjų perėjoje. Dienos šviesoje, žaliam šviesoforo signalui, iki namų liko

Man penkiasdešimt trys, bet šį įvykį atsimenu taip ryškiai, lyg jis būtų įvykęs vakar. Kartais viena savaitė gali parodyti žmones

Man buvo 23 metai, kai vyras išėjo iš mūsų gyvenimo. Dabar man 35, bet dar vis prisimenu tą tylą. Jokių

Man 70 metų. Palaidojau dvi žmonas ir beveik visus artimus draugus. Buvau įsitikinęs, kad mano gyvenime jau nebėra nieko, kas

Atvykau pas tėtį tik porai dienų. Jis atrodė labai neįprastai: tvarkingai apsirengęs, švariai nuskustas, su naujais marškiniais. Ant stalo —

Paprastas antradienis, keturios keturiasdešimt dienos, raktai dar šilti rankoje. Lietus barbeno į skėtį, batai paliko drėgnus pėdsakus ant kilimėlio. Galvojau

Netikėtai sunkiai susirgau. Vienintelis žmogus, kuris atėjo man padėti, buvo mano marčia. Septynias dienas iš eilės ji atnešdavo šviežių produktų,