Author: Daiva

Ilgai maniau, kad svarbūs žodžiai gali palaukti. Atrodė, kad mūsų dar laukia daug dienų, kai virsime sriubą, ginčysimės dėl druskos,

Paskutiniais mėnesiais gyvenau su labai keistu jausmu. Nuolat atrodė, kad kažkas yra bute. Ne taip, jog tai būtų tikras siaubas

Iki ašarų… Mano vardas Ugnė. Mano vyras Alvydas. Mes susituokėme prieš 7 metus. Pirmasis mano nėštumas buvo nesėkmingas, embrionas nustojo

Visą savo gyvenimą pašvenčiau šeimai. Mes su Karina susipažinome, kai mums buvo po 27, susituokėme. Aš labai mylėjau žmoną, ji

Kiek daug vyrų, kurie palieka savo žmonas ir vaikus. Jei mane būtų palikęs tėvas, man nebūtų taip skaudu, bet mane

Aš gyvenu šalia vaikų, tiesiog gretimoje gatvėje. Kiekvieną rytą keldavausi anksčiau, ruošdavau jiems užkandžius į mokyklą, eiti jų pasiimti ir

Kelias savaites kiekvieną rytą prie mano namų slenksčio būdavo palikta viena raudona rožė. Jokių užrašų, jokių paaiškinimų, tik gėlė, kruopščiai

Vaikystėje rytais mane dažnai ruošdavo tėtis. Mama eidavo į darbą anksčiau, o jis likdavo pagrindinis atsakingasis už „vaiko suruošimą“. Dažniausiai

Kai man buvo šešeri, mano tėvai kažkur išvažiavo vėlų lapkričio vakarą ir negrįžo. Girtas vairuotojas juos užmušė vietoje. Kai suaugusieji