Author: Daiva

Tą rytą neverkiau. Tai buvo keista — net ir man pačiai. Stovėjau prieš veidrodį ir tepiau maskuoklį sluoksnis po sluoksnio.

Nežinau — ar teisingai pasielgiau. Bet tylėti daugiau nebegaliu. Mūsų dviejų — aš ir brolis. Aš vyresnė. Visą gyvenimą buvau

Mano vardas Irena. Man 65 metai. Ir noriu jums papasakoti apie vieną vasarą. Apie tai, kaip pagaliau padariau kažką dėl

Mano vardas Birutė. Man 64 metai. Ir vis dar nežinau — ar aš padariau kažką ne taip? Ar tiesiog per

Mes pažinojome vienas kitą prieš keturiasdešimt metų. Mums buvo po dvidešimt — jis studijavo inžineriją, aš — pedagogiką, gyvenome tame

Visi sakė, kad aš išprotėjau. Jam penkiasdešimt dveji. Man trisdešimt ketveri. Jis pažinojo mane dar vaikystėje — ateidavo pas mus

„Vėl pavėlavote. Ar jūs tikrai tokie nepunktualūs?” Pavėlavome septynias minutes. Septynias. Nes Lukas negalėjo rasti antros batų poros, o Gabija

Trejus metus laukiau, kol sūnus leis man važiuoti į sanatoriją. Trejus metus girdėjau „gal kitais metais”. O tuo tarpu daržovių

Kai pasirašinėjau pas notarą, jis paklausė, ar esu tikra savo sprendimu. Nusišypsojau ir pasakiau, kad taip. Kad tai dukrai. Kad

Vokas iš Ligonių kasos atėjo antradienį. Atidariau jį prie virtuvės stalo, skaitydama lėtai, nes akys jau ne tokios kaip anksčiau