Baigiau darbą Didžiojoje Britanijoje ir grįžau į savo namus, kuriuose apsigyveno sūnus su marčia. O tai, ką marti padarė per mano jubiliejų, labai mane įskaudino

Šiemet man sukako 60. Pastaruosius 15 metų aš dirbau ir gyvenau Anglijoje, tėvynėje būdavau retai, per šventes.

Kai sūnus įstojo į universitetą, aš dar dirbau felčere. Gaudavau per mažai komfortiškam gyvenimui, todėl kai viena draugė pasiūlė važiuoti į Angliją uždarbiauti, sutikau.

Tėvai mane palaikė, visą rūpestį sūnumi prisiėmė sau. Dirbau, siunčiau pinigus tėvams ir sūnaus poreikiams.

Tėvai už tuos pinigus statė namuką. Mane viskas tenkino. Prieš du metus sūnus nusprendė vesti. Tada grįžau namo, padėjau sūnui organizuoti vestuves, pasisvečiavau ir grįžau atgal.

Savo 60-ąjį jubiliejų nusprendžiau atšvęsti tėvynėje, kadangi mano draugai ir draugės gyvena gimtajame mieste ir tokią datą norėjosi pažymėti būtent su jais. Ir galutinai nusprendžiau, kad laikas grįžti atgal, kadangi mano tėvams jau reikėjo priežiūros.

Reikia pažymėti, kad savo namu po vestuvių leidau naudotis sūnui. Kai grįžau, apsigyvenau su jais. Kiekvieną dieną pastebėdavau, kaip šaltai ir be jokios meilės su manimi elgiasi marti.

Ji net nesisveikindavo rytais, bet aš tikėjausi, kad ji pripras prie manęs.

Per savo gimtadienį aš supratau, kad neverta puoselėti vilčių. Aš buvau nemaloni savo marčiai. Per savo šventę pasikviečiau svotus ir artimus draugus.

Užstalės metu prie manęs priėjo marti ir paklausė, kada ruošiuosi atgal į savo Angliją.

Klausimas buvo užduotas truputį juokais, turbūt kad aš neįsižeisčiau. Pasakiau, kad neturiu ten ką veikti ir nuėjau į virtuvę. Ir staiga išgirdau marčios pokalbį su mama.

„Anksti apsidžiaugėme,- pasakė marti mamai,- ji, panašu, ilgai užtruks…“

Kur tai matyta…aš 20 metų stačiau sau namą, o pasirodo, aš čia išvis ne namie.