Berniukas negalėjo pamiršti to, kuris jį užaugino…
Maksimas dar būdamas 15-os suprato, kas yra išdavystės ir melo skausmas…
Per savo 15 gimtadienį jis gavo dovaną, visai ne to, ko tikėjosi, o ir nė vienas vaikas, nepanorės tokios dovanos.
Maksimas gimė pilnoje šeimoje, tėvas jį labai mylėjo,berniukas visada maudėsi meilėje, visi jį mylėjo, tačiau Maksimas labai anksti neteko močiučių ir senelių, liko tik tėvai. Išlepintas ir mylimas Maksimas augo stebėtinai klusnus ir švelnus, labai gerai mokėsi, stengėsi neatsakyti į agresiją ir bandė viską išspręsti taikiai, tačiau nepavykus mokėdavo pastovėti už save.
Laikas bėgo, Maksimas augo ir džiugino tėvus, atėjo 15 jo gimtadienis, tėtis, kaip visada, nupirko didžiulį tortą, o mama ruošė stalą. Susirinko visi Maksimo draugai, o jų jis turėjo nemažai, juk Maksas buvo kompanijos siela, tėvai paaugliams netrukdė ir išėjo į kiną. Gimimo diena buvo atšvęsta kuo geriausiai, svečiai pradėjo skirstytis, grįžo tėvai, padėjo sūnui sutvarkyti stalą.
Kai stalas buvo sutvarkytas, mama su tėčiu padovanojo Maksimui dovaną, tais laikais nematytą žaidimų priedėlį, Maksas tuoj pat sėdo žaisti, bet nepraėjo ir dešimt minučių, į duris paskambino, mama su tėčiu vis dar buvo virtuvėje, berniukas nuėjo atidaryti durų. Ant slenksčio stovėjo nepažįstamas vyriškis, Maksimas pakvietė tėvus, mamos veidas kažkaip iškart pasikeitė, o tėvas ištiesė ranką ir pasisveikino, vyrą pakvietė užeiti, tačiau sekantys nepažįstamojo veiksmai apstulbino Maksimą ir tėtį.
Vyriškis iš už nugaros išsitraukė dėžę ir ištiesė Maksimui tardamas:
– Su gimimo diena, sūneli, tu jau visai suaugai ir turi žinoti tiesą! Aš tavo tikrasis tėvas, o ne štai šitas!
Ir jis parodė į Maksimo tėvą, berniukas stovėjo kaip įkastas, jis žvilgčiojo tai į vyriškį, tai į mamą. Galiausiai paaiškėjo, kad mama pastojo nuo kito, o vyrui nieko nepasakė, Maksimo tėtis tuoj pat susirinko daiktus ir net neatsisveikino. Maksimas išmetė dovaną per slenkstį ir suriko:
– Dink iš čia, koks tu man tėvas? Aš turiu tik vieną tėvą ir tai tikrai ne tu!
Mama bandė nuraminti sūnų, tačiau jis tiesiog išbėgo iš namų, visą naktį klaidžiojo gatvėmis, o ryte stovėjo prie darbovietės, kur dirbo jo tėtė. Maksimas sulaukė tėvo, bet šis apkabino berniuką ir pasakė:
– Atleisk, Maksimai, aš vis taip pat myliu tave, bet kol kas negaliu tavęs matyti, atleisk, sūneli!
Maksimas pirmąkart per paskutinius 10 metų apsiverkė kaip mažylis, atsirėmė į sieną ir verkė balsu, tėvas praėjo pro šalį. Kiek jis taip prasėdėjo, Maksimas nepamena, tačiau jį pasikvietė į kabinetą tėčio viršininkė, pagirdė karšta arbata ir pasikalbėjo kaip su suaugusiu žmogumi, ji sugebėjo išaiškinti jam esmę ir Maksimas grįžo namo.
Tėtis nenorėjo bendrauti su sūnumi, jis neskambino ir neatvažiavo, taip praėjo 20 metų, o paskui Maksimas sužinojo, kad jo tėvas, kuris jį užaugino, patyrė insultą ir dabar jis visiškai vienas ligoninėje, pas jį niekas neateina, antroji žmona nesiterliojo su ligotu vyru ir paprasčiausiai padavė skyryboms. Maksimas nulėkė pas tėvą, jis jo nepamiršo, jis vis dar taip pat jį mylėjo, tėvas pažino sūnų, jis negalėjo kalbėti, tačiau iš jo akių viskas buvo aišku, jis irgi vis dar taip pat stipriai myli sūnų, jo skruostais bėgo didelės ašaros.
Maksimas padarė viską, kad sugrąžintų tėvui pilnavertį gyvenimą, tam jis sugaišo du metus, tėvas prakalbo po pusmečio, jis papasakojo sūnui, kad grįžo po kelių dienų, negalėjo be sūnaus, tačiau motina pasakė, kad vaikas mokykloje ir nenori nieko žinoti apie tėvą.
Po mėnesio buvo tas pats, po pusės metų, o paskui Maksimas išvažiavo į kitą miestą ir įstojo į institutą, motina nesakė adreso, kaip tėvas nemaldavo, paskutinį kartą jis buvo atėjęs prieš pusę metų, išėjo iš jos ir jį ištiko insultas. O juk Maksimas visą tą laiką mylėjo ir laukė to, kurį laikė savo tėvu.
Praėjo 3 metai, Maksimas pasiėmė tėvą pas save, o su motina nustojo bendrauti, tegu toliau gyvena su tuo, kuris laiko save tikru Maksimo tėvu. Tėtis šiuo metu visiškai sveikas, jis užsiima ilgai laukto anūko, kuriam jau 5 metai, auklėjimu, ir jo vardas Olegas, senelio garbei!
