Įdomu

Telefonas suskambo pusę devynių vakaro kai atseginėjau paskutinę suknelę nuo manekeno. Numeris nepažįstamas — bet balsą atpažinau iš karto. Penkeri

Jei tą sekmadienį būčiau žinojusi kas yra tame aplanke — galbūt būčiau kitaip padengusi stalą. O galbūt iš viso nebūčiau

Paprastas antradienis, šešiolika keturiasdešimt, raktai vis dar šilti rankoje. Lietus barbeno į skėtį, batai paliko drėgnus pėdsakus ant kilimėlio. Galvojau

Gyvename su vyru Algirdu Šilavoto kaime, netoli Prienų. Nedidelis ūkis — bet tikras. Turime vištas, antis, dvi ožkas, kelias avis.

Atvirai sakant, esu pasimetusi. Ir kuo toliau, tuo labiau. Man keturiasdešimt, gyvenu viena, neturiu šeimos — ir, tikriausiai, dabar kaip

Vyras pusę metų sekmadieniais išvažiuodavo anksti ryte. Sakydavo, kad važiuoja pas brolį — padėti sklype. Neklausdavau per daug. Bet po

Mano vardas – Marta. Aštuonerius metus po vyro mirties gyvenau viena. Vaikai užaugo, išsikraustė. Namas didelis, tylus ir kažkoks nebereikalingas.

Ši istorija nutiko Anglijoje. Jauna moteris pagimdė vaiką, būdama 31-erių. Viskas normalu, kas čia tokio? Tačiau ji susitikinėjo su vaikinu,

Dukra prašydavo pinigų visada konkretiems dalykams — kartą vaikui batams, kartą pas odontologą, kartą komunaliniams. Mažos sumos, po du šimtus,

„Bobutė, ar žinai, kad tėtis mato, kam skambini?” — pasakė Lukas, neatplėšdamas akių nuo mano naujo telefono ekrano. Jam buvo vienuolika