Daugelis įsivaikina vaikus, o aš pasiėmiau močiutę iš senelių namų

Visi pažįstami, draugai ir kolegos nesuprato mano poelgio ir nepateisino jo. Jie tiesiog gūžčiojo pečiais, o vienas kolegų pareiškė, kad man pavažiavo stogas. Tačiau aš visiškai suvokiau, kur aš einu ir nė karto to nepasigailėjau!

Mano mama mirė prieš metus ir mes likome trise – aš ir dvi mano mergaitės. Po mamos mirties mes su dukromis panorome pakeisti kažkieno gyvenimą į gera, juk mes turėjome galimybių ir noro.

Dar mokykloje aš turėjau gerą draugą, su kuriuo mes nenustojome bendrauti ir po mokslų baigimo. Tačiau jis tragiškai žuvo avarijoje ir liko jo senutėlė mama, kuri po sūnaus mirties gyveno senelių namuose.

Su jo mama aš buvau labai gerai pažįstama dar nuo mažų dienų. Ilgą laiką aš ją lankiau, padėjau, palaikiau ją, o paskui nusprendžiau, kad pasiimsiu ją namo, jei ji ir mano dukros nebus prieš. Mano mergaitės palaikė šią idėją, ypač jaunesnioji, juk ji labai ilgėjosi močiutės.

Mes visos kartu nuvykome į senelių namus pas mano žuvusio draugo mamą ir pasiūlėme jai persikelti pas mus. Ji labai apsidžiaugė ir net pravirko. Dabar močiutė gyvena su mumis. Mes ją labai mylime, o ji mus.

Jai jau 79 metų, o ji mus kas rytą džiugina skaniais pusryčiais. O ir išvis joje tiek energijos ir jėgų, kad kai kurie jauni gali pavydėti. Mes džiaugiamės, kad galėjome padėti geram žmogui!