Dovana iš anytos, po kurios vos sulaikiau ašaras…

Aš aukšta. Visą gyvenimą tokia. Mokykloje visada stovėjau gale, kad nieko neužstodavau, o su avalyne — amžina problema. 42 dydis, ne kiekvienoje parduotuvėje rasi. Kartais net pardavėjai žiūri taip, lyg tai būtų kažkas keisto.

Neseniai buvo mano gimtadienis. Susirinkome namuose — vyras, dukra, keli draugai. Vakare atėjo anyta. Linksma, su dėžute rankose.
– Štai, laikyk, – sako ji. – Išrinkau tau dovaną. Praktišką, beje.

Aš atidarau dėžę — ir sustingstu. Viduje dideli vyriški batai. Rimti tokie, juodi, su storu padu.

– Ar tai man? – klausiu aš, netikėdama savo akimis.
– O kam gi dar, – šypsosi ji. – Pagalvojau, kad tavo kojelė didelė, o čia būtent tavo 42 dydis! 

Aš stoviu, laikau tuos batus ir nežinau, juoktis ar verkti.
– Bet… jie gi vyriški, – tyliai sakau aš.
– Na ir kas? Svarbiausia, kad būtų patogu. Tau gi aukštakulniai vis tiek netinka, esi aukšta. O šie kaip tik praktiški, juk žiema netrukus.

Ir štai čia kažkas viduje tarsi spragtelėjo.
– Žinote, – ramiai pasakiau aš, – gal jūs ir neketinote nieko blogo, bet tai skaudu. Aš visą gyvenimą girdžiu, kad esu „per daug“ — per aukšta, per didelė, per mažai moteriška. Ir aš pavargau tai girdėti.

Kambaryje tapo tylu. Vyras nuleido akis, dukra nustojo kramtyti pyragą.
Anyta pirmiausia tylėjo, tada atsiduso:
– Aš, greičiausiai, tikrai nepagalvojau. Norėjau padaryti malonumą. Tiesiog nesuprantu jūsų mados. Pamačiau — nuolaida, dydis tinka, štai ir nupirkau. Atleisk, jeigu įžeidžiau.

– Viskas gerai, – atsakiau aš. – Tiesiog paimkime juos atgal į parduotuvę.

Kitą dieną mes su vyru nuvežėme batus į parduotuvę. Pardavėja atpažino modelį ir, nemirktelėjusi, atliko grąžinimą. Aš paėmiau pinigus ir nusipirkau sau įprastus sportbačius — moteriškus, patogius, mano dydžio.

Vakare anyta paskambino.
– Aš, tiesą sakant, norėjau kaip geriau, – sakė ji. – Galvojau, tau tiks. Bet matyt čia visai ne batau reikalas.
– Ne batai čia svarbiausia, – atsakiau aš. – Svarbiausia, kad žodžiai nespaudžia.

Abi nusijuokėme. Nesupratimas dingo.

Nuo to laiko ji daugiau nieko man neduoda be paklausimo — iš pradžių paskambina ir klausia: „O ko tikrai reikia? Gal geriau pinigai?“
Žinote, tai jau savaime — geriausia dovana.

O jūs ar turėjote, kad kažkas norėjo padaryti gera, bet išėjo visai atvirkščiai?